Aktorė Nijolė Mirončikaitė: „Žmonės dažnai net nemano, kad aš aktorė, jie mane laiko kaimo gyventoja“

Kovo 27 d. – Tarptautinė teatro diena. Teatro aktorę ir režisierę Nijolę Mirončikaitę-Timinskienę kalbina Živilė Vyštartaitė. Lietuvių teatro aktorė ir režisierė Nijolė Mirončikaitė-Timinskienė gimė 1941 metais Kaune. Karui besibaigiant su šeima pasitraukė į kaimą, grįžo gyventi į tėvo gimtinę – Pašušvį. Vėliau persikėlė į Ariogalą, ten baigė vidurinę mokyklą. Iš „Naisių vasaros“ serialo gerai pažįstama Anelė (Nijolė) sako, kad dabar žiūrovai net nemano, kad ji aktorė, jie ją laiko Naisių gyventoja.

Kodėl pasirinkote aktorės kelią?

Abu tėvai buvo siuvėjai. „Tėvukas labai gražiai dainavo, kūrė „kupletus“. Sako, kad kartą koncerte Biržuose pavadavo net tuometį žmonių mėgstamą „Pupų dėdę“.

Mano, kaip aktorės, debiutas įvyko Grinkiškyje bendruomenės susirinkimo pertraukos metu. Užlipau ant scenos būdama dar labai maža, užtraukiau dainą. „Vasarodamas aš kaime piemenaitę pamilau…“, visi žmonės liko nustebę ir sužavėti. Aktorystė mano gyvenime nebuvo planuotas pasirinkimas. Taip jau nutiko, kad augome trys vaikai su mama, likome našlaičiai, netekome tėvelio. Mama buvo labai užimta, daug dirbo, tad mes turėdavome laiko saviveiklai. Pokario metu didelė virtuvė, atskirta nuo kambario užuolaida, būdavo puiki scena. Iš popieriaus gamindavome rūbus, jais apsitaisę vaidindavome spektaklius. Vėliau mokykloje mano dėmesį patraukė įvairūs dramos būreliai, kuriuose paprastai reikėdavo daugiau aktorių berniukų, ir dažnai aš likdavau be vaidmenų. Šį kelią pasirinkau net paskatinta labai diplomatiško ir pedagogiško mūsų klasės auklėtojo Vaicekausko (anglų kalbos mokytojo). Kai nelikdavo man vaidmens spektaklyje, mokytojas sakydavo: „ Nijole, tu būsi režisierė.“ Sėdžiu šalia jo, ir taip didžiuojuosi, kad aš jau režisierė, su dideliu užsidegimu seku ir dalyvauju spektakliuose

Dabar galiu pasakyti, kad aktoriaus darbas yra labai sunkus, tu priklausai nuo kitų žmonių: režisieriaus, meno vadovo, direktoriaus. Nežinai, ar gausi vaidmenį, ar ne. Kad tavęs nėra naujai statomo spektaklio aktorių sąraše, yra skaudžiausias dalykas „Taip pat ir ne visada aktorius gauna norimus vaidmenis, dėl to tenka susitaikyti su tuo vaidmeniu, kuris tau paskirtas. Tačiau aktoriaus gyvenime yra ir daugybė laimingų akimirkų, kai žmonės tave atpažįsta iš įvairių vaidmenų, tada jautiesi toks laimingas ir reikalingas žmogus.

Kaip Jūsų gyvenime atsirado režisūra?

Esu aktorė, režisiere savęs nelaikau. Ėmiausi šio amato iš bėdos. Pastatėme vaikišką spektaklį „Baltoji rožė“, vėliau „Aštuonias mylinčias moteris“, pavasarį – muzikinį spektaklį „Taip pasiilgau praėjusių meilės dienų…“. Spektaklių iš viso jau yra apie 10.

Kaip tapote viena iš ryškiausių „Naisių vasaros“ serialo aktorių?

Pirmasis mano vaidmuo buvo labai mažas, turėjau būti viena iš kelių melžėjų. Serialo scenarijus buvo rašomas kartu su filmavimu, ir mano vaidmuo išaugo į viską turinčią žinoti, kas vyksta Naisiuose, – Anelę.

Dabar žiūrovai į mane kreipiasi Anelės vardu ir klausia, kaip man sekasi gyventi Naisiuose. Žmonės dažnai net nemano, kad aš aktorė, jie mane laiko Naisių gyventoja. Taip susigyvenau su šiuo vaidmeniu. Kartais rūbų dizaineriai duoda vieną ar kitą drabužį, o aš sakau: „Anelė tokį nevilkėtų“. Galbūt tai ir priverčia žmones patikėti, kad Anelė ne personažas, o močiutė, gyvenanti kaime.

Ir namai, kuriuose filmuojamės, yra Naisių gyventojų namai. Jie mielai mums užleidžia savo kambarius, paskolina, ko tik paprašome.

Ar Anelė labai skiriasi nuo aktorės Nijolės realiame gyvenime?

Mane gerai pažįstantys žmonės galbūt ir pastebi panašių bruožų, tačiau man labai smagu, kai žiūrovai susitikimų metu, sako: „Jūs labai panaši į mano močiutę, mano močiutė pasakytų ar padarytų taip pat, kaip jūs.“ Tas rūpestingumas, dažnai perdėtas ir visai netikęs, tačiau nuoširdus, dauguma močiučių taip rūpinasi savo artimaisiais, kaip mano įkūnijama Naisių Anelė.

Kuo skiriasi Naisiai nuo jūsų vaikystės kaimo?

Naisiuose žmonės vieni už kitus vis gražiau tvarkosi, jaučiama tikra bendruomenė. Tiesiog nuostabu tai, kas vyksta Naisiuose, nuolat šurmuliuoja turistai, viskas taip išpuoselėta. Naisiuose visi sveikinasi, eini per kaimelį ir jautiesi sava. „Jei turiu pertraukas tarp filmavimų, išeinu Anelės apdarais apsitaisiusi, visi žmonės kalbina, pravažiuojantys dviračiais sveikinasi. Smagu.“ Gaila, kad kituose kaimuose nėra saugoma ir skatinama kultūra. Parduodami seni (buvę kino ar teatro pastatai), nesistengiama jų išsaugoti, nesuteikiama galimybė jaunimui kultūringai leisti laisvalaikį, vyresniems kaimo gyventojams – bendrauti ir būti kartu.

Ilgus metus dirbote su vaikais, juos ugdėte. Kokias svarbiausias vertybes skiepijate jaunimui?

Dirbdama su vaikais pasigesdavau jų žingeidumo. Vaikai mokyklose kompleksuoti, nepasitiki savo jėgomis, nieko nenori. Svarbu, kad jie dalyvautų aktyvioje veikloje. Kaip smagu, kai į spektaklius vaikus atsiveda abu tėvai, tai nebūna taip dažnai, dažniau vienos mamos atveda vaikus. Vaikai, matydami tėvų pavyzdį, vėliau ir savo sužadėtines vesis į teatrą, ir kultūra bus svarbi jų šeimoje. Niekaip kitaip neišauklėsime vaikų be savo asmeninio pavyzdžio.“

Kaip vertinate Naisių vasaros teatrą?

O!!! Nuostabus teatras, kiekvieną aktorių pažįstu asmeniškai, jie labai laimingi, atlieka didelę misiją. Dovanojati nemokamus lietuvių dramaturgijos spektaklius tiems, kuriems profesionalus teatras nepasiekiamas, nes daug žmonių negali sau leisti nuvažiuoti į teatrą, susimokėti už bilietus, fantastiška!!!

Ką galvojate apie mažųjų kultūros sostinių atsiradimą Lietuvos kultūroje?

Naisiai jau dabar yra tikra mažoji kultūros sostinė. Žmonės noriai važiuoja, ir esu tikra, kad parsiveža patirtus įspūdžius į savo bendruomenes, kaimus miestus. Manau, kad šis pavyzdys užkrečia ir kitus daryti gražius darbus, puoselėti kultūrą. Bendruomenės ir seniūnijos turi daugiau bendrauti su vietos gyventojais, juk kiekviename kaime yra žmonių, kuriems neužtenka tik gyventi savo sodybėlėje, norisi bendrauti, galbūt net kažką sukurti kartu su kitais. Linkiu visiems sveikatos ir ištvermės pabaigti pradėtus darbus!