Albertas Antanavičius dzūkams atvėrė „Sidabro skrynią“
Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje pristatyta Alberto Antanavičiaus knyga „Sidabro skrynia, arba Pasakaitė apie gerumą“. Gausiai susirinkusi publika mėgavosi kraštiečio knygos sutiktuvėmis. Gyvai pabendrauti su autoriumi, gauti iš jo rankų nuo naujumo dar gurgždančią knygą su autografu… ar begalėjo būti geriau praleista pavakarė?…
Knygelė, kupina gerumo
„Sidabro skrynia, arba Pasakaitė apie gerumą“ – toks paslaptingas pavadinimas knygelės, su kuria Albertas Antanavičius drąsiai išbando pačią nuoširdžiausią auditoriją – vaikų. Kupina gerumo knygelė, kaip ir dera Albertui, nuo pradžios iki pabaigos yra eiliuota. Patrauklus jauniesiems skaitytojams rašymo stilius, jautriai atskleisti, šelmiški veikėjų charakteriai ir žaismingos iliustracijos puikiai tiks visai šeimai.
„Pasakaitę apie gerumą pristatyti kaip tik dabar yra žavu. Juk artėja kalėdinis laikotarpis, kai širdys atveriamos plačiau. Kalėdinis laikotarpis yra atviras geriems dalykams – geriems darbams, geriems žodžiams, tiesiog, geriems jausmams ir gestams. Apkabinti vieni kitus galime jau šiandien, o Alberto poetinis žodis apkabins mus taip pat“, – tokiais žodžiais renginį pradėjo Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos direktorė Vida Grišmanauskienė.
Iliustracijose knibžda gyvybė
Albertas Antanavičius, padėkojęs už knygos leidybą bibliotekai, o ypač, jos darbuotojai Indrei Navickei, prabilo apie ne visai sklandžias iliustratoriaus paieškas. Vos ne paskutiniu momentu likimui suvedus su dailininke Rūta Ona Čigriejūte, sužibo viltis, kad viskas bus gerai. Ir buvo!
Albertas sakosi, pirmą kartą važiuodamas pas Rūtą pažiūrėti knygelei sukurtų piešinių, jautęsis kaip prieš egzaminą, nemokėdamas nei vieno bilieto. O pamačius – ir palengvėję, ir džiugesys apėmęs.
„Nieko aš jai nepasakojau. Ji perskaitė tekstą ir pati viską padarė taip, lyg aš pats būčiau taip sugalvojęs. Septynių iliustracijų serija labai graži, labai švelni, juodai balta, ko aš ir norėjau“, – sakė knygos autorius.
Subtiliose knygos iliustracijose – ilganosis garbanius Napalys ir linksmuolė princesė, riestauodegė katė Matilda ir ožka Silva, įvairiausi paukštukai ir žolynėliai, na ir, be abejo – Balų ragana, juk pasaka be raganos būtų ne visai pasaka…
Dundukai nemadingi?..
Albertas Antanavičius su meile dovanoja žmonėms savo kūrybą, šįkart, įvilktą į knygos rūbą, o tai jam – nauja, dar neišbandyta sritis. Autorius teigia, kad iš pažiūros lyg ir vaikiška knyga turėtų patikti ne tik mažiesiems. Knygos priešlapyje jis rašo, kad eiliuota pasakaitė skiriama seneliams, tėveliams ir, žinoma, tiems, kuriems jau pats laikas skaityti patiems.
„Pavadinau pasakaite vien dėl to, kad čia pafantazavau ir daug ką paėmiau iš tautosakos. O šiaip tai rašiau, galima sakyti, eiliuoto romano stiliumi, mat čia yra trys ar keturios atskiros siužetinės linijos“, – sakė knygos autorius.
Ėmęsis senos kaip pasaulis gerumo temos Albertas Antanavičius, kiek apgailestavo, kad gerumas baigia išeiti iš mados.
„Pagrindinis knygos herojus Napalys yra toks truputį lyg ir dundukas, bet jis daug ką pasiekia savo gerumu. O gerumas šiuo laikmečiu yra nuvertintas, subanalintas ir prilygintas kvailumui. Atrodo, kad jeigu jau žmogus geras, tai jis kvailas. Jeigu žmogus dalinasi ir už tą davimą nereikalauja jokio atlygio, tai atrodo kaip neturintis proto“, – atviravo Albertas ir drąsiai pasisakė pats atstovaujantis tokiems „dundukams“.
Albertas be dainų nebūtų Albertas
Albertas Antanavičius, daugumai dar žinomas kaip Šekspyras, yra žurnalistas, lituanistas, poetas, bardas. Tikras dzūkas iš pašaknų, apdainavęs kiekvieną numylėtą Alytaus kampelį, gyvais saitais susijęs su savo krašto žmonėmis. Šiais metais tapęs Alytaus, Lietuvos kultūros sostinės, ambasadoriumi Albertas Antanavičius nuoširdžiai atstovauja savo miestui ir praturtina jo kultūrinį vyksmą.
Ir kaipgi be dainų? Savaime suprantama, kad knygos sutiktuvėse skambėjo Alberto gitara ir vokalas. Jautriai atliekamų dainų „Vytauto gatvė“, „Merginos ant tilto“, „Spalis parke“ publika klausėsi tyliai pasiniūniuodama.
Dzūkijos sotinėje „Sidabro skrynia, arba Pasakaitė apie gerumą“ buvo sutikta svetingai ir nuo šiol laukia skaitytojų. Juk smalsu sužinoti, kas pavogė princesės juoką, kodėl pasakoms reikalingos raganos ir kaip nugalėti skarmalėjus. Ką gali žinoti, gal kada nors tas žinojimas ims ir pravers…
