Alberto Antanavičiaus-Šekspyro dainose – alytiškiams brangūs atsivėrimai
Alytaus Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje nuskambėjo jaukus ir jautrus kultūrinis įvykis – Alberto Antanavičiaus-Šekspyro autorinis poezijos ir muzikos vakaras „Apie meilę ir bites“. Renginys suteikė malonią atgaivą tikros muzikos ir tikro jausmo išsiilgusiems. Sausakimšoje salėje petys petin sėdėjo ir į taktą lingavo bardo jaunystės draugai, bendramoksliai, „Glūkoidų“ bendruomenės atstovai, šmėkščiojo kitų kultūrai neabejingų alytiškių veidai.
Dainuojamosios poezijos kūrėjas ir atlikėjas Albertas Antanavičius-Šekspyras, ne vienerius metus savo kūrybą skiria gimtajam kraštui, kur net „bitės dūzgia lietuviškai“. Jo tekstai – paprasti, neįmantrūs, tačiau glūdintys daugelio alytiškių širdyse. Patyliukais išleidęs visą pluoštą muzikos albumų, kuklusis dzūkų dainius teigia niekada tikslingai nesiveržiąs į sceną. Jo kūryba ir taip yra atrandama gerbėjų. Ir ne tik gimtajame krašte.
Alberto Antanavičiaus-Šekspyro diskografijoje – devyni albumai apie Dzūkiją, Vilnių, partizanus. Daugelio jų pavadinimai „duria“ tiesiai į esmę: „Dedikacijos“, „Dzūkijos vakarai“, „Po Sarbievijaus beržu“, „Su Baltos rožės ženklu“, „Dzūkiškas atvirukas“, „Bunkerių paukščiai“, „Alytus“, „Veisiejų krašte“.
„Ką matau – tą dainuoju. Specialiai niekada nieko nedarau. Ateina viena, kita eilutė ir taip gimsta mano dainos“, – atviravo bardas Albertas Antanavičius-Šekspyras.
Teigdamas, kad „svarbu žmogui mintį sugroti“, „augant žolę išgirsti“ ir kad nereikia gailėtis to, kas buvo, nes tai buvo gyvenimas, Albertas Antanavičius-Šekspyras į renginį susirinkusią publiką papirko nesumeluotu tikrumu. Skambėjusių dainų tekstuose kiekvienas koncerto klausytojas atrado savas asociacijas, patyrė savus nostalgiją keliančius praeities blyksnius.
Komentavimas išjungtas.
prisimenu tave SEKSPYRE KAD ESI ISTIKIMAS ALYTAUS ZMOGELIS TIK GAILA KAD JAU DAUG LAIKO PRABEGO O AS ALYTUJE BUVAU PASKUTINI KARTA 1978 M