21 rugpjūčio, 2024
KAM

Albinas Kentra – Aušra ir jo laisvės misija

Albinas Kentra

Neseniai anapilin iškeliavusio Albino Kentros gyvenimo darbų ir kovos už laisvę  istorija – tarsi gero filmo scenarijaus verta drama, kurią apjungė dviejų Lietuvos valstybingumų tarpsnių gija, o nepriklausomos Lietuvos sėkmės istoriją nutraukusi sovietinė okupacija paskatino veikti kultūrinės, neginkluotos rezistencijos būdais. Kaip matome iš Albino Kentros gyvenimo pasakojimo, net ir sunkiausiomis, kartais tragiškomis sąlygomis įmanoma ieškoti įsiprasminimo šviesai  ir kovos už nevaržomą gyvenimą formų. 

Aš išaugau tokioje šeimoje, kurioje dar gyvi buvo 1918 metų Lietuvos nepriklausomybės kovų atsiminimai. Žmonės brangino laisvę. Jie norėjo, kad ir pavergtose Lietuvos žemėse lietuviai būtų išvaduoti. Mes, vaikai, užuot nusipirkę kokį nors saldainiuką, dažnai pirkdavome ženklus, panašius į pašto ženklus, ir klijuodavome juos į Vilniaus Pasą, kad už mūsų pinigus būtų perkami ginklai Vilniui išvaduoti.” 

Politinis kalinys, partizanų ryšininkas, visuomeninkas Albinas Kentra – Aušra (1929 – 2023)

Albinas Kentra gimė 1929 m. kovo 29 d. Gūbrių kaime (Šilalės vls.), gausioje Žemaitijos ūkininkų Juozapo ir Onos Kentrų šeimoje. Ona ir Juozapas pavyzdingai tvarkė ūkį, puoselėjo sodybą, buvo aktyvūs visuomenininkai ir Lietuvos patriotai. Albino tėvai buvo apylinkės šviesuoliai – prenumeravo daugelį laikraščių, klausėsi radijo, sekė politines naujienas ir savo pavyzdžiu ugdė tvirtą vertybinį stuburą gausiai šeimai – šešiems vaikams. Kentros užaugino keturis sūnus ir dvi dukras, leido juos į mokslus Nevočių pradinėje mokykloje, o vėliau Šilalės gimnazijoje.

11-os metų sulaukęs Albinukas okupantų buvo priverstas išmokti skaudžią laisvės netekties pamoką. Vyriausiasis brolis Jonas, per savo sukonstruotą radijo imtuvą pirmasis šeimoje išgirdo skaudžią žinią, kad sovietai okupuoja Lietuvą. Ją perdavė ir jaunėliui: „Albinuk, nebėra Lietuvos...“. Tais Lietuvai tragiškais metais Kentrų šeima susivienijo kovai už savo gimtuosius namus, už aplinką, kuri juos supo ir formavo – savo sodyboje, po gyvenamuoju namu, broliai išsikasė gynybinį bunkerį, kurio dėl išmanios konstrukcijos sovietų saugumiečiams  nepavyko surasti. Prasidėjus antrajai Sovietų  okupacijai, 1945 m., visi šeimos nariai davė Lietuvos partizanų priesaiką, tapdami Vakarų  Lietuvos partizanų srities Kęstučio apygardos  Butigeidžio rinktinės partizanais: Jonas Kentra- Rūtenis, Juozas Kentra–Tauras, Leonas Kentra–Sakalas, Albinas Kentra–Aušra, Ona Kentraitė–Rasa, Elena Kentraitė–Snaigė, Ona Kentrienė – Motinėlė. 

Tai vienas iš nedaugelio atvejų Lietuvos ginkluoto partizaninio pasipriešinimo istorijoje, kuomet partizano priesaiką davė ir į kovą už laisvę įsitraukė visi šeimos nariai. Kai Albinas Kentra – Aušra tapo partizanu, jam buvo tik 16 metų. Partizanų būryje ryšininko pareigas gavęs Albinas gaudavo užduotis palaikyti kontaktą su vietos gyventojais, iš aplinkinių apylinkių rinkti šaudmenis ir ginklus, juos tiekti partizanams. 

Ant Lietuvos laisvės aukuro Kentrų šeimos nariai sudėjo ką turėjo brangiausia: sesuo Ona Kentraitė- Rasa sovietų suimta 1947 m. gruodžio 27 d., jai buvo skirta penkerių metų bausmė Tiumenės srities lageriuose, broliai Juozas Kentra-Tauras ir Leonas Kentra-Sakalas žuvo 1949 m. spalio 21 d. Lentinės kaime (dab. Šilalės r.), Butigeidžio rinktinės Šalnos tėvūnijos Aušrelės ir Lukšto būrių vadas Jonas Kentra- Rūtenis žuvo 1951 m. spalio 18 d. Dvarviečių kaime ( dab. Šilalės r.), sesuo Elena Kentraitė-Snaigė 1950 m. liepos 28 d. suimta partizanų bunkeryje Geniotų kaime (Šilalės r.) ir buvo nubausta dešimties metų įkalinimu Irkutsko srities lageryje. Ilgus rezistencinės kovos metus motina Ona Kentrienė-Motinėlė vietos gyventojų buvo slepiama Kadžygos, Padvarninkų, Alkupio, Prapymo, Palokysčio kaimuose ir Kaune.

Albino Kentros-Aušros veikla partizanų gretose buvo trumpiausia iš jo šeimos narių. Bendramokslio išduotas, 1946 m. liepos 16 d. Albinas buvo suimtas Šilalės mieste. Penkerius mėnesius truko tardymai Šilalėje ir  Tauragėje. 1946 m. gruodžio 28 d. Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) karinio tribunolo sprendimu jis buvo nuteistas dešimčiai metų lagerio, kurį laiką kalintas Vilniaus Lukiškių kalėjime, vėliau išvežtas į Kazachstano Spasko lagerį. Lageryje Albinas Kentra laiko veltui nešvaistė – išmoko vokiečių kalbą. Kaip pasakojo prisiminimuose: 

„Būsimą vokiečių kalbos ir literatūros mokytoją sutikau vagone, kai mūsų traukinys riedėjo link Uralo. Prieš suguldami miego, vyrai, palenkę galvas žemame vagone, giedojo „Lietuva, Tėvyne mūsų…“ Tarp jų tik vienas negiedojo, tačiau ir jis buvo apimtas jaudulio. Tai buvo apie 50-ies metų vokietis iš Bavarijos Jozefas Drekselis. Karo metu jis buvo pulkininkas, taikos metu pedagogas. Spasko lageryje kiekvienai dienai jis parašydavo iš atminties ištrauką iš „Fausto”, „Viliaus Telio” arba kito kūrinio ir šimtą dvikalbio žodyno žodžių, kuriuos, slėpdamasis nuo prižiūrėtojų, išmokdavau, kol jie ryte, išvarę iš užrakintų barakų, mus suskaičiuodavo.“

Iš lagerio Albinas Kentra išleistas jau šiek tiek atlaisvėjus blogio imperijos gniaužtams, po Stalino mirties, 1954 m. birželio 19 d. Dėl laimingo atsitiktinumo Albinui Kentrai išduodant sovietinį pasą buvo padaryta klaida – išduotas dokumentas klaidinga, Klentvos (dokumente rusų k. – Клянтва) pavarde. Dėl šio saugumiečių neapdairumo į Lietuvą grįžusiam Albinui pavyko gauti brandos atestatą, prieš tai per vienerius metus išlaikius ketverių metų vidurinės mokyklos kursą.

Laisvės kovų dalyviams, tremtiniams, politiniams kaliniams ir kitiems režimui neparankiems asmenims aukštųjų mokyklų durys buvo užrakintos devyniais užraktais. Tačiau pasitaikydavo ir išimčių. Bičiulio Balio Stulpino aragintas, Albinas Kentra pateikė dokumentus stoti į Vilniaus universiteto neakivaizdinį skyrių ir 1955–1960 m. Vilniaus universitete studijavo anglų kalbą ir literatūrą. Baigęs studijas, dirbo pedagoginį darbą. 1962 m. Albinas Kentra įstojo į Leningrado (dabar – Sankt Peterburgo) universiteto aukštuosius dvimečius svetimų kalbų pedagoginius kursus, įsteigtus aukštųjų mokyklų dėstytojų kvalifikacijai kelti. 

Baigęs dvejų metų studijas galėjo rinktis bet kurią Sovietų Sąjungos aukštąją mokyklą, kurioje norėtų dirbti, ir pasirinko Vilniaus universitetą. Nuo 1965 m. beveik tris dešimtmečius Albinas dirbo Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto anglų kalbos vyresniuoju dėstytoju. Universitete Albinas sukūrė naujas kovos už lietuvišką kultūrą ir tautinį identitetą būdus. Kasdienis pedagogo darbas jam suteikė gyvenimo prasmę ir norą stengtis, kad kuo daugiau žmonių išmoktų svetimų kalbų, kad klausantis ir suprantant transliuojamas užsienio radijo stotis būtų galima griauti geležinę uždangą.

Studijuodamas universitete, supratau, kad tūkstančių partizanų pralietas kraujas, kalinių ir tremtinių kančios nebuvo beprasmiška auka Tėvynei. Kai kartą studento ruso paklausiau, kodėl jie po Antrojo pasaulinio karo atsidūrė prūsų žemėje, jis iškart atsakė, kad jie važiavę į Lietuvą, bet ten buvę banditai (taip jie vadindavo laisvės kovotojus), ir todėl jie buvę priversti apsigyventi Kaliningrade (Prūsijoje). Taigi, nelygioje kovoje žuvusių partizanų dėka Lietuvos kaime išliko lietuviškos salelės

Albinui Kentrai pavyko Vilniaus universitete įkurti užsienio kalbų audiovizualinį centrą, kuriame filologijos studentai galėjo lavinti šnekamosios anglų, vokiečių, prancūzų ir kitų kalbų įgūdžius, klausytis laisvojo pasaulio radijo laidų. Taip partizaninį Lietuvos pasipriešinimą Albinas Kentra pakeitė neginkluota, kultūrine rezistencija:

Labiau už viską rūpėjo sukurti užsienio kalbų audiovizualinį centrą ir papuošti Universiteto rūmus tautine tematika. Kadangi ginkluotos kovos etapas jau buvo praėjęs, tapęs istorija, ir likimas man buvo lėmęs išlikti gyvam ir ateiti į apgadintą Lietuvos mokslo ir kultūros šventovę, jaučiau pareigą čia tęsti Miško Brolių ir Sesių kovą kitaip ir kitokioje aplinkoje

Albino Kentros veikla sovietinės stagnacijos metais buvo susijusi su dar dviem Lietuvos kultūros įtvirtinimo būdais Vilniaus universitete. Nuo 1965 m. jis ėmė filmuoti svarbiausius Vilniaus universiteto įvykius, tapdamas universiteto istorijos vaizdo metraštininku. Inicijavo Vilniaus universiteto pastatų ansamblio išsaugojimą senamiestyje bei juo puošyba patriotiniai lietuviškais motyvais: freskomis, gobelenais ir paveikslais. 

Atgimimo metais Albinas Kentra į vaizdo kameros juostas nugulė svarbiausi 1988–1993 m. Lietuvos kovos už laisvę įvykiai.

Norėjau kai kurias akimirkas sustabdyti, o vėliau ja  (filmavimo kamera – aut. past.) Lietuvą ginti.<..> Netrukus sueis dveji metai, kai vėl paėmiau į rankas videoginklą. Šį kartą narsiems čečėnams nuo Rusijos agresijos ginti. Žinau, kaip svarbu žūstančiam kariui žinoti, kad jo didvyriška auka nėra beprasmė. Sąjūdžio metais kiekvienas savaip gynėme Laisvę. Pastebėjau, kad trūksta informacijos apie įvykius Lietuvoje Vakarų spaudoje. Pasinaudodamas išmoktomis kalbomis, pabandžiau prasiskverbti į JAV ir kitų šalių spaudą bei radiją iš ten į Lietuvą atvykstančių korespondentų lūpomis. Šitaip darydamas netampi išspausdinto straipsnio arba radijo laidos autoriumi, tačiau atlieki pareigą ir pasieki tikslą.“  –  1996 metais pokalbio metu su Juozu Girdzijausku pasakojo Albinas Kentra.

1989 m. Albinas Kentra kartu su Vytautu Milvydu įsteigė Lietuvos laisvės kovų – Miško brolių – draugiją. Draugijos veikla leido pradėti jo sukauptos archyvinės medžiagos skaitmeninimo darbus. Aleksandros ir Juozo Kazickų fondo remiami šie darbai tęsiami iki šių dienų, naujai kuriamame Vytauto Didžiojo karo muziejaus padalinyje Vilniuje, Laisvės kovų pažinimo centre. 

Albinas Kentra apdovanotas Sausio tryliktosios atminimo medaliu (1992), Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi (1998), Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu (2002), Kalbos premija (2008), jam suteiktas Šilalės garbės piliečio vardas (2013) ir įteikta Laisvės premija (2019). 


11 kovo, 2025

Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse, Lietuvos nacionalinis muziejus perėmė unikalius su Baltijos šalių elektros tinklų sinchronizacija susijusius artefaktus. Juos muziejui […]

11 kovo, 2025

Minint 35-ąsias Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo metines, prezidentas Gitanas Nausėda ragina piliečius susitelkti ir išlaikyti tautos vienybę. Tai, anot šalies vadovo, […]

11 kovo, 2025

Antradienį minint 35-ąsias Nepriklausomybės atkūrimo metines, Vilniaus Universiteto (VU) Filologijos fakulteto dėstytojai dr. Ernestai Kazakėnaitei įteikta Valstybės Nepriklausomybės stipendija.  E. Kazakėnaitei paskirti […]

4 kovo, 2025

2025 m. kovo 4 d. Kaune ant namo K. Donelaičio g. 14 vyko atminimo lentos atidengimas skirtas lietuvybės puoselėtojai ir […]

4 kovo, 2025

Užgavėnės – tai viena smagiausių lietuviškų švenčių, kupina triukšmo, linksmybių ir, žinoma, gardžių blynų! Šią dieną reikia sočiai prisivalgyti, kad […]

3 kovo, 2025

Šiais metais Nekilnojamųjų kultūros vertybių tvarkybos darbų finansavimo programai skirta per 6,1 mln. eurų. Už šias lėšas ketinama spartinti jau pradėtus […]

3 kovo, 2025

2025-aisiais minime vieno ryškiausių Lietuvos kūrėjų, menininko, kuris matė garsus ir girdėjo spalvas – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio – 150-ąsias gimimo […]

25 vasario, 2025

Šiaulių miesto centre, ežero kranto aukštumoje, prieš maždaug 400 metų iškilo bažnyčia. Šiandien ji –architektūros paminklas, priskiriamas renesansiniam architektūros stiliui, […]

Astos Andrulienės nuotr.
20 vasario, 2025

2025 m. vasario 20-ąją, minint 72-ąsias rašytojo, dramaturgo, filosofo, švietėjo, humanisto, chorvedžio, kultūros veikėjo Vilhelmo Storostos-Vydūno mirties metines, Pagėgių savivaldybės […]

20 vasario, 2025

Rytoj, vasario 21 d., pasaulis švęs Tarptautinę gido dieną. Tai puiki progą padėkoti mūsų krašto gidams, be kurių neįsivaizduojama Šiaulių […]

Birutės Nenėnienės nuotr.
20 vasario, 2025

KUDIRKOS NAUMIESTIS. Saulėtas rytas, iš vakaro sniego kruopelėmis pabalinta žemė – ir dar sekmadienis! Tokia skaidri Vasario 16-oji, Valstybės atkūrimo […]

17 vasario, 2025

Vasario 16 d. Kaune, LPKTS salėje vyko antisovietinio ir antinacinio pasipriešinimo dalyvio, kompozitoriaus, mokytojo, Dainų švenčių dirigento Antano Padleckio (1925–2010) […]

16 vasario, 2025

Lietuvai minint 107-ąsias valstybės atkūrimo metines, jaunimo organizacija „Pro Patria“ sostinėje sekmadienį surengė tradicine tapusią eiseną su deglais. Eitynių dalyviai […]

14 vasario, 2025

Varėnos krašte išskirtiniu antkapiniu ženklu „Lietuvos partizanas“ pažymėti partizanų kapa Artėjant Vasario 16-ajai – Lietuvos nepriklausomybės dienai, Lietuvos gyventojų genocido […]

14 vasario, 2025

Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą šiemet papildė keturios tradicijos: Grūšlaukės Užgavėnės, kanklės ir kankliavimas Lietuvoje, margučių marginimas vašku šeimose […]

12 vasario, 2025

Šventosios gyventojas, tvarkydamas namų palėpę, rado XIX amžiuje išleistą Motiejaus Valančiaus veikalą. Šį leidinį radęs vyras, knygą padovanojo Kretingos rajono […]

7 vasario, 2025

Vasario 6 d. Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos Didžiojoje salėje vyko Liucijos Citovičiūtės knygos „Pirmoji lietuvių kalba parašyta istorijos […]

7 vasario, 2025

Kultūros paveldo departamentas (KPD) skirs 868 eurų baudą karališkąsias insignijas atradusiai Vilniaus arkivyskupijai. Departamento teigimu, į slaptavietės atvėrimą paveldotvarkininkų nepakvietusi […]

7 vasario, 2025

Panevėžyje, „Šaltinėlio“ bibliotekos languose ir erdvėse eksponuojama ypatinga Violetos Valentonytės ir Urtės Salikaitės-Pranckūnienės paroda – „Raštų kelionė: nuo tradicijos iki […]

7 vasario, 2025

VIDUKLĖ. Paskutinį sausio sekmadienį iškilmingai paminėtas 1976-1983 metais čia klebonavusio Šv. Kryžiaus parapijos klebono mons. Alfonso Svarinsko (1925 01 21–1954 […]

Regionų naujienos