Aleksandras Mitunevičius: „Džiaugiuosi puikiomis sąlygomis ugdyti jaunąją sportininkų kartą“
Dviračių sporto treneris Aleksandras Mitunevičius Panevėžio Raimundo Sargūno sporto gimnazijoje dirba nuo 1983 metų (karjerą pradėjo tuometinėje Panevėžio sporto mokykloje – internate) ir šiuo metu yra ilgiausiai čia dirbantis kolektyvo narys. Jei sudėtume trenerio išugdytų auklėtinių iškovotus medalius nacionalinėse ir tarptautinėse varžybose, gautųsi nemaža krūva, blizganti visomis – aukso, sidabro ir bronzos – spalvomis.
Treneri, prisiminkite save kaip sportininką – kada susidomėjote dviračių sportu, kas šiame sporte jus patraukė?
Sportuoti pradėjau trylikos metų. Tada gyvenau Grigiškių miestelyje, Trakų rajone. Mokykloje pirmiausiai nuėjau į slidinėjimo būrelį, tačiau, žiemą paslidinėjęs, pavasarį sėdau ant dviračio. Nuo to laiko dviračiai yra neatsiejama mano gyvenimo dalis. Mano pirmi treneriai buvo broliai Rišardas ir Jakovas Bačiuliai, paskui įstojau į tuometinį LVKKI (Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą), kurį baigiau 1982 m. Per savo kaip sportininko karjerą esu iškovojęs Lietuvos plento ir treko čempiono titulus, taip pat atstovavau Lietuvai tarptautinėse varžybose.
Kas jauną trenerį atvedė į Panevėžį?
Meilė. Čia gyveno mano būsimoji žmona, taip pat sporto trenerė Vera. Nusprendėme kurti šeimą, taigi neliko nieko kita, kaip tik čia įsikurti.
Koks Panevėžys sporto atžvilgiu jus pasitiko? Ar dviračių sporto čia jau buvo populiarus? Ar jaunimas veržėsi sportuoti?
Moterų dviračių sportas tada buvo ką tik atgijęs ir trenerio Konovalovo auklėtinės pradėjo sėkmingai dalyvauti ir pelnyti apdovanojimus tarptautinėse varžybose. O jaunimas tikrai turėjo daug entuziazmo ir pasiryžimo siekti sporto aukštumų.
Tais laikais, būdamas vos 28-erių, pelnėte nusipelniusio trenerio vardą ir buvote tuo metu jauniausias treneris, pelnęs tokį įvertinimą. Papasakokite, už kokius nuopelnus buvote taip įvertintas?
Mano auklėtinė Ingrida Bružaitė 1988 m. tapo tuometinės TSRS treko individualaus persekiojimo lenktynių čempione. Tai buvo didžiulis pasiekimas jai ir man, jaunam treneriui.
Tai buvo tik pirmasis pasiekimas, jų būta ir daugiau. Prisiminkite auklėtinius, kurių pasiekimais labiausiai didžiuojatės.
Labai džiaugiuosi savo auklėtiniu Dainiumi Kaireliu, kurį teko palydėti į profesionalų sportą. Kaip sportininkas – mėgėjas jis pelnė Lietuvos čempiono titulą, 2003 m. daugiadienių „Giro d’Italia“ mėgėjų lenktynėse pelnė 1-ą vietą, dalyvavo Pekino olimpinėse lenktynėse, o tapęs profesionaliu sportininku atstovavo komandas Lenkijoje ir Italijoje. Na o labiausiai tituluota dviratininkė, kurią man teko treniruoti, yra Aušrinė Trebaitė, kuri 2012 m. tapo treko komandinių persekiojimo varžybų ir omniumo Europos čempione, 2011 m. universiados komandinių varžybų nugalėtoja, taip pat daugkartine Europos jaunių, jaunimo treko ir plento lenktynių čempionatų prizininke. Būta ir daugiau puikų auklėtinių, norėčiau paminėti Valerijų Novikovą, Arūną Jurašių, Drąsutį Stundžią, Marių Baltramiejūną, Andrių Chalevčikovą, Editą Janeliūnaitę. Tačiau man brangūs visi auklėtiniai, visus juos branginu ir prisimenu.
Kuo džiaugiatės šiuo metu?
Panevėžio Raimundo Sargūno sporto gimnazijoje dirbu nuo jos įkūrimo, džiaugiuosi puikiomis sąlygomis ugdyti jaunąją sportininkų kartą. Panevėžys labai palankus miestas ruoštis ir treko, ir plento varžyboms. Draugiškas kolektyvas kuria darbingą atmosferą. Šiuo metu mano grupėje sportuoja penkios mergaitės ir ši komanda labai laukia papildymo.
Ar perdavėte meilę dviračių sportui savo vaikams ir anūkams?
Sūnus Artūras kurį laiką lankė dviračių sporto treniruotes, bet dėl sveikatos problemų turėjo pasirinkti kitą kelią. Dukra Inga važinėjasi savo malonumui. Na o labiausiai džiaugiuosi, kad mano penkerių metų anūkė Angelina jau moka važinėti dviračiu, o beveik trejų Lukas pradeda šią sporto priemonę tyrinėti. Tad kas žino, ateitis parodys.
Panevėžio Raimundo Sargūno sporto gimnazijos informacija
