Alytiškiai dalyvavo Nacionalinio diktanto rašyme
Nacionalinio diktanto organizatorius – VšĮ Pilietinės minties institutas kartu su partneriais DELFI, LRT, AB Lietuvos paštu, Švietimo ir mokslo, Užsienio reikalų ministerijomis, Valstybine lietuvių kalbos komisija, Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka 2016 m. vasario 27 d. 11 val. pakvietė Lietuvos gyventojus ir užsienio lietuvius ateiti, rašyti, išsaugoti ir pasitikrinti lietuvių kalbos žinias, – dalyvauti Nacionalinio diktanto konkurse.
Diktantui buvo pasirinktas Danutės Kalinauskaitės tekstas „Sugrįžimas”.
Alytaus miesto savivaldybės gyventojai ir mokiniai rašė diktantą Alytaus suaugusiųjų ir jaunimo mokykloje, Alytaus Panemunės pagrindinėje mokykloje, Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago ir Alytaus šv. Benedikto gimnazijose. Iš viso diktantą rašė 61 asmuo. Ant savaiminio kopijavimo popieriaus rašyti ir konkuruoti dėl raštingiausiojo titulo panoro 28 asmenys. Jų darbai išsiųsti diktanto vertinimo komisijai į VšĮ Pilietinės minties institutą. Likusiųjų mokinių darbus tikrins mokyklose sudaryta komisija. Geriausiuosius, kuriuose leistinos 5 klaidos, mokyklos koordinatorius išsiųs nacionalinio konkurso organizatoriams, nes jie varžysis dėl prizo – kelionės.
Kaip ir anksčiau Nacionalinio diktanto konkurse negalėjo dalyvauti lituanistai.
Diktanto tekstas yra paskelbtas svetainėse www.diktantas.lt, DELFI ir www.vlkk.lt
***
Sugrįžimas
Danutė Kalinauskaitė
Berniukas ir mergaitė, nučiuožę ant užpakalių nuo kalno, per melsvėjantį sniegą pasileido prie upės. Jie tik trumpam atsiguls ant ledo, šaltuko nusvilintas ausis priglaus paklausyti, kas ten, gelmėje – žuvų ir laumių plaukų pasaulyje. Dar pabėgės už upės į mišką, vasarą taip masinantį neįžengiamybe: džiunglės, kuriose, galąsdami tomahaukus, tyko indėnai, spęsdamos spąstus raizgosi lianos, o kur dar tankiausiai suaugę šaltekšniai ir ožekšniai… Tarp braškančių eglių jau ėmė temti, o jie sustirę, peralkę. Kurgi upė, į kurią pusę namai? Į visas puses – kamienai, šabakštynai, kranklių riksmas… Nusigalavę, susiglaudę, su prišalusiomis prie skruostų ašaromis, jie sutūpė po egle pasitikti likimo – artėjančių vilkų akių žiburėlių. Staiga šakos prasiskleidė, apakino žibintuvėlių šviesa, o prišokęs šuo aplaižė veidus. „Stebuklas, kad mes juos radom”, – išgirdo tamsoje.
Po daugelio metų jie, vyras ir moteris, vaikščiojo tomis pačiomis vaikystės vietomis. Augdamas išaugi ne tik batus, drabužius ir knygas. Ir – dangų, po kuriuo čiuožinėdavai, džiungles, kuriose pasiklysdavai. Jų pačių vaikai, trys sūnūs, jau klajoja kas kur, svetur, ir negrįžta. Vyriausiasis – Amerikoje, sako, norįs uždirbti visus pasaulio pinigus, na, ne visus, tik tuos, už kuriuos nupirkęs motinai sabalų kailinius patiestų ant purvynės, ir ji galėtų ją pereiti nesusitepdama batų… Jaunesnysis Azijoje sėdi ant bambuko demblio, žvelgia į lotoso žiedą, į mėnulį, į vėją ir trokšta kaip tik – nuo pinigų išgyti. Išsigydyti ir nuo įsipareigojimų, prisirišimo prie tėvynės, net savęs. Tai – absoliuti laisvė… Jų jauniausias sūnus, laimei, namuose, bet jis dieną naktį skendi virtualybėje, jie beveik nesikalba, ir atrodo, kad jis net toliau už anuodu, gyvenančius Rytuose ir Vakaruose – dviejose to paties obuolio pusėse. Sakoma, Lietuva baigianti išsivaikščioti? Tėvai norėtų, kad vaikai sugrįžtų. Taip pat ir tas, kuris namuose, ypač tas, nes vieną dieną jis dings anapus ekrano, ir šiapus jiems liks tik jo batai ir akiniai. Žmonės taip išnyksta…
Sugrįžimas… Kas tai? Tai kaip ir prieš daugybę metų saulėje dylą varvekliai. Danguje skylantis ir šukėmis pažyrantis milžiniškas vaiskaus stiklo indas šviesai per žiemą laikyti. Ir tas pavasarinis vasario pabaigos kvapas, rodos, jis toks kaip visur, ir vis dėlto šito čia nesupainiotum su jokiu kitur. Naminis.
Teksto visus rašybos ir skyrybos variantus rasite Valstybinės lietuvių kalbos komisijos svetainėje www.vlkk
