Alytiškiai išbandė kartas sujungiantį poezijos ir muzikos stebuklą

Lapkričio pabaigoje Jurgio Kunčino viešojoje bibliotekoje įvyko antrasis ciklo „Dėmesio! Dvi kartos traukinyje” renginys – poezijos ir muzikos vakaras. Susitikti su alytiškiais atvyko du geriausių 2015 m. poezijos knygų penketuko autoriai: Vladas Braziūnas ir Jurgita Jasponytė, Petras Vyšniauskas – džiazo muzikantas, saksofono ir klarneto virtuozas. Į savitą dermę susiliejo skirtingų kartų kūrėjų eilės ir talentingai atliekamos muzikos improvizacijos.

„Kartų traukinys” į Alytų atvežė ne tik poeziją ir muziką, bet ir įdomius giluminius potyrius. Renginio vedėjas Arnas Ališauskas – poetas, Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos vyr. redaktorius, pagarbiai ir subtiliai atskleidė vakaro svečių asmenybes ir ieškojo jų kūrybos sąsajų.

Vladas Braziūnas – poetas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. Naujausiame šio autoriaus eilėraščių rinkinyje „Stalo kalnas” persipina lietuvių mitologija, peizažas, klajonės, dvejonės ir mintys. V. Braziūno žodynas itin turtingas, jo klausa žodžiui, ypač retesniam, tikslesniam, beveik absoliuti, jo eilėraščiai lengvi, elegantiški, iškalbėti.

Jurgita Jasponytė – jaunosios kartos poetė. Jos poezijos knygoje „Šaltupė” (Pirmosios knygos serija) gelminės moters gyvenimo patirtys išrašytos itin subtilia kalba, gebančia aprėpti labai privačius moters turinius: gyvenimo šeimoje, su vaikais, su savimi, su savo aplinka ir vertybėmis.

„Kai paskambino Giedrė ir pasakė, kad yra rengiamas toks vakaras, skirtas autoriams, kurie priklausytų visai skirtingoms kartoms, aš truputį pasimečiau, nes labai sunku žmogui identifikuoti savo kartą. Ir kas tą kartą sudaro apskritai? Ta karta yra toks reliatyvus reikalas. Pavyzdžiui, Aidas Marčėnas kažkada yra pasakęs, kad jis jaučiasi esantis Antano Baranausko kartos. Kadangi aš esu „kultūrinis bomžas” – tempiu namo viską, kas turi suvenyrinę vertę, renku senus spaudos leidinius, tai radau, berods, 1986 m. išleistą jaunųjų kūrybos almanachą „Veidai”. Ten yra nuotrauka: „Vladas Braziūnas, Eugenijus Ališanka, Alis Balbierius – jaunieji Lietuvos poetai”. Tai va, kaip bėga laikas…” – publikai atviravo A. Ališauskas.

„Vladas priklauso solidesnei kartai. Jis – visoks laureatas, jau viską padarė ir gali gyventi tik savo malonumui (jis, tikriausiai, taip ir daro). O Jurgitai dar viskas prieš akis. Ji – jauna, talentinga, rašanti, dirbanti produktyviai. Tie kartų konfliktai dažniausiai įvyksta ne per tokį atstumą kaip tarp Jurgitos ir Vlado. Jie yra tiesiog per toli vienas nuo kito”, – teigė A. Ališauskas.

Jurgita ir Vladas, lyg du slapti suokalbininkai, visą kelią iš Vilniaus į Alytų automobilyje tyliai šiureno popierius ir tarėsi, kaip abiejų poeziją „sulipdyti” į vieną burtažodį, pritaikytą šio vakaro nuotaikai ir šio vakaro publikai. Alytiškiai iš tiesų įvertino jų eilėraščiuose slypinčią gilumą. Poezijos įtaigą sustiprino spontaniškos ir labai taiklios muzikinės Petro Vyšniausko improvizacijos.

Vakaro pabaigoje nejučia įsipiršo išvada – nors J. Jasponytė ir V. Braziūnas priklauso visai skirtingoms kartoms, tačiau labiau tinkančių vienas kitam autorių tikriausiai sunkiai atrastume. Jie abu, pasak A. Ališausko, rašo skaidrią poeziją.

Projektą remia Alytaus miesto savivaldybė, Lietuvos kultūros taryba.