Andrius Navickas: Vyriausybė ir likusi visuomenė gyvena skirtingose valstybėse
Seime buvo pristatyta LR Vyriausybės metinė ataskaita. Premjeras S. Skvernelis taip pat atsakė į parlamentarų klausimus. Dabar ataskaita bus svarstoma komitetuose, Seime vyks diskusija ir tada parlamentarai apsispręs, ar jai pritarti. Seimo narys, filosofijos daktaras Andrius Navickas tvirtina, kad ataskaitų svarstymai, kaip ir visa tai, kas dabar vyksta Seime – tai tylos prieš audrą laikotarpis. Visi laukia Prezidento rinkimų. Niekam nekelia abejonių, kad ir kaip jie pasibaigs, Vyriausybės sudėtis keisis ir turės prasidėti naujos diskusijos apie vykdančiosios valdžios prioritetus. Siūlome pokalbį su TS-LKD frakcijai priklausančiu Andriumi Navicku.
Saulius Skvernelis Seimui pateikė LR Vyriausybės ataskaitą. Koks pirmasis įspūdis?
Seimas, pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją, atlieka ne tik įstatymų leidybos, bet ir parlamentinės kontrolės funkciją. Tad tiek plenariniuose posėdžiuose, tiek darbuojantis komitete tenka išklausyti daug ataskaitų. Negaliu sakyti, kad man „ataskaitų“ žanras patinka. Jau tapo įprasta, kad tai ne kas kita, kaip pagiriamasis žodis sau, ignoruojant visus sunkumus, trūkumus, nesėkmes. Dar vienas dalykas, apie kurį viešai kalbėjau ir pernai, kai svarstėme Premjero ataskaitą, tokio pobūdžio dokumente kažkodėl net nebandoma aiškiai apibrėžti Vyriausybės kompetencijos sritį ir jos ribas. Dabar galima pagalvoti, kad net saulė pateka vien dėl to, kad pažiūrėtų, kaip sėkmingai darbuojasi Vyriausybė.
Na, bet buvau klausimas tik pirmo įspūdžio – jis toks: yra mažiausiai dvi Lietuvos. Vienoje gyvena Vyriausybė, kitoje – mes visi likę žmonės.
Kodėl darote tokią išvadą?
Premjeras teigia, kad sėkmingai įvykdyta reforma švietimo srityje – perėjimas prie etatinės sistemos. Pala, o visa kilusi sumaištis, streikai, ministerijos užgrobimas ir ministrės atstatydinimas? To maža? Pažvelkime į dabartines audito, kuris atliktas Roko Masiulio iniciatyva, išvadas. Svarbu atkreipti dėmesį, kad auditas vykdytas laikotarpiui, kai vadovavo dabartinė valdančioji koalicija. Pažeidimų atrasta labai daug, o Viešųjų pirkimų tarnybos vadovė Diana Vilytė, paklausta, ką mano, bevyniojo žodžių „į vatą“ ir sakė, kad ji neabejoja, jog, pavyzdžiui, Žemės ūkio ministerijoje pažeidimų dar daugiau.
Premjeras kalba apie skaidrumą ir galimybę iš „šešėlio“ ištraukti milijardus, o tikrovėje matome, kaip šešėliuose pranyksta pusšešto šimto dėžių (taip, būtent toks skaičius) konfiskuotų cigarečių.
Ar nėra taip, kad Jūs, kaip opozicijos atstovas, į Vyriausybės darbus žiūrite per sutirštintos kritikos akinius?
Sutinku, kad iš dabartinio premjero S. Skvernelio nesitikiu išmintingų strateginių sprendimų. Kodėl? Nes jis išeikvojo jam suteikta pasitikėjimo avansą. Tačiau tai nereiškia, jog nematau, jog jis stengiasi. Manau, kad didelę klaidą jis padarė, nusprendęs būti kandidatus į Prezidentus. Atsirado dar didesnė sumaištis, be to jis pradėjo bijoti priimti sprendimus, kurie gali nepatikti daliai visuomenei, bet yra reikalingi. Kitas dalykas – labai svarbus veiksmas, kai esi lyderis, pasirinkti patarėjus, komandą. Šiuo požiūriu, mano galva, S. Skverneliui nelabai pasisekė. Pavyzdžiui, Stasys Jakeliūnas pats tapo sudėtinga problema. Tikrai gabi ir darbšti bendražygė Agnė Širinskienė pasidavė „medžiotojos instinktui“. Šiandien ji kovoja prieš konservatorius su panašiu įniršiu, kaip Zurofas ieškojo tikrų ir tariamų žydšaudžių.
Tai Vyriausybės ataskaitoje neįžvelgiate nieko pozityvaus?
Pati ši ataskaita man labai priminė neseniai gautą Remigijaus Šimašiaus ataskaitą apie Vilnių. Abejose labai daug viešųjų ryšių. Tačiau ši mano kritika tikrai nereiškia, kad nėra sprendimų, kur pritariau Vyriausybės siūlymams. Mano galva „dauguma“ ir „mažuma“ Seime galėtų žymiai geriau bendradarbiauti, jei ne politinių lyderių ambicijos.
Džiaugiuosi, kad vaiko pinigai pasiekia šeimas. Visi bendrai sutarėme, kad į vaiko priežiūrą galima būtų labiau įtraukti to pageidaujančius senelius. Priimti teisės aktai, kurie naudingi mokykloms, dirbančioms su didesniu skaičiumi spec. poreikius turinčių vaikų.
Tikrai jokių priekaištų neturiu Krašto apsaugos ministrui R. Karobliui. Per mokytojų streiką tikrai išmintingai atrodė Rokas Masiulis. Pritariu Teisingumo ministro pastangoms keisti situaciją kalėjimuose, peržiūrėti bausmių sistemą. Nors pastaruoju laiku Linui Linkevičiui teko nuryti ne vieną „karčią piliulę“ dėl spontaniškų S. Skvernelio pareiškimų, tačiau jis gana stabilus ministras.
Bent tam tikrą pasitikėjimo avansą norėčiau suteikti ir naujiems Kultūros bei Aplinkos apsaugos ministrams.
Tačiau bendrai turiu pripažinti, kad nekantriai laukiu Prezidento rinkimų. Tikiu, kad po jų stabilizuosis ir darbas Seime. Dabar, kai Vyriausybė sąmoningai ar nesąmoningai įsitraukusi į rinkimus, nutinka taip, kad posėdžiai Seime baigiasi per valandą – pritrūksta parengtų svarstymui projektų. Dar vienas erzinantis dalykas – šiuo metu didžiausias dėmesys skiriamas ne tam, kiek vienas ar kitas įstatymas reikalingas visuomenei, bet tam, kaip jo svarstymas bus pateiktas žurnalistų, ar duos pliusų?
Man asmeniškai apmaudu ir tai, kad jaučiuosi neišnaudojantis tos patirties, kompetencijos, kurią esu sukaupęs. Dalyvauju diskusijose, gilinuosi į įstatymų projektus, tačiau susidaro įspūdis, kad kaupiu patirtį ateičiai, „augu“ kaip politikas, bet čia ir dabar tegaliu būti veikiau politikos apžvalgininkas, nes bendro darbo ne daugiau nei katino ašarų.
Užsk. Nr. 010
