Angelė – Viburytė Braknienė: „Kaip aš Jus visus mylėjau…“

„Žmogaus gyvenimas… Prisiminimai kartais vilnija lėtai kaip pribrendusių rugių laukas – sunkiai linguodamas gelsvas varpas, kartais lekia kaip greitasparnis vėjūkštis erzindamas medžių šakas, o kartais ateina ir tyli…

Netrukus šviečiančius margaspalvių lapų vitražus pakeis pilka spalva. Lapkritį, kai baltom chrizantemom pražys visos Lietuvos kalvelės, Angelei Viburytei Braknienei sueis 100. Šimtas metų. Visas amžius. Amžius, į kurį tilpo santvarkų kaita, tarpukario badas, karo siaubas ir pokario neramumai. Į JOS Gyvenimą tilpo dar daugiau. Jautri siela lyg magnetas surenka sopulius, kuriuos vėliau išliejo savo knygose, užfiksuotą gamtos grožį išsakė piešiniuose. 

Tas šimtmetis, rodės, visai arti… Ji, pilna energijos ir šviesos vis skubėdavo į bažnytėlę, mielai dalijosi savo dvasiniais lobynais. Ir skubėjo baigti Penktąją knygą. 

Deja… laikas kartais palaužia ir galinguosius. Žinom, jei Ji būtų šalia, pasakytų: „Kaip aš Jus visus mylėjau…“ Mes tikrai žinom, kad Tu MYLI… Nes Meilė niekur nepradingsta“, – tokiais žodžiais Giedrė Mičiūnienė pradėjo popietę, skirtą Angelės Viburytės – Braknienės (1924-2021) šimtmečiui ir penktosios knygos „Gyvenimas be pagražinimų“, išleistos jau po autorės mirties, sutiktuvėms. 

Renginiui, vykusiam Kultūros centre Dusetų dailės galerijoje, ruoštasi labai atsakingai – Angelės dukros uteniškės JULIJA ZAMAUSKIENĖ, AUDRONĖ KULIKAUSKIENĖ IR ELVYRA GUČIUVIENĖ pasirūpino, kad į jį atvyktų kuo daugiau žmonių, artimai pažinojusių jų Mamą, kad pasidalintų pačiais atviriausiais, nuoširdžiausiais prisiminimais.

Kaimynės Elenos Tamošiūnienės sukurtame filmuke apie Angelę keitėsi gražiausios gyvenimo akimirkos iš šeimyninio kelių kartų albumo, skambėjo jautrūs atsiminimai. 

„Bendraudama su p. Angele, nė nepagalvojau, kad surinksiu Jos ranka rašytą tekstą, koreguosiu, kalbinsiu Ją pažinojusius, rinkdama prisiminimus…“ – sakė knygos sudarytoja Giedrė Mičiūnienė. Ji atsitiktinai (o gal tai Aukštesnės valios pasireiškimas) sutikusi Angelės dukrą, užklausė – apie Jų Mamos rankraštį? Didelę nuostabą, kad šis žmogus žino asmeninį šeimos dalyką – pakeitė dar didesnis džiaugsmo, nes kalbantis gimė mintis, kad būtina išleisti penktąją Angelės knygą, kurios ji, deja, nespėjo sulaukti… 

Giedrė kelis mėnesius kruopščiai perrašinėjo Angelės tekstus, minimaliai juos redaguodama, pasitardama su dukromis – rūpėjo išlaikyti savitą autorės stilių… Ir štai nuo 2009 metų rašyti A. Viburytės – Braknienės prisiminimai pasiekė skaitytoją… Dukros dėkojo ir Giedrei Mičiūnienei už jos pasiaukojamą darbą, ir knygos finansiniams rėmėjams – Zarasų rajono savivaldybės merei Nijolei Guobienei, Vaidai Lazdauskienei, Rimantui Jurevičiui.

***

Padėkojusi Angelės Viburytės – Braknienės dukroms už puikų renginį bei branginamą Mamos palikimą, Zarasų rajono savivaldybės merė Nijolė Guobienė prisiminė, kaip, susipažinus su p. Angele, liko sužavėta šios inteligentiškos, ne pagal metus jaunatviškos moters pozityvumu ir išmintimi. Ji pasakojo apie savo parašytas knygas be pagražinimų.  Merė pagyrusi Angelę, akcentuodama:  „labai gerai, kad jos be pagražinimų, būtent tokios jos mums ir reikalingos!.. Rūpinkimės istorine atmintimi, mažiau dejuokime, siekime prasmingų, o ne vien naudingų dalykų!“

Dievas ir Bažnyčia – visada buvo svarbiausi Angelės gyvenimo vedliai, o ją dar mažą ant savo rankų Dievop pakylėjo jų šeimos globėjas, giminaitis arkivyskupas Mečislovas Reinys, kuriam poetė skyrė šias eiles: „Pirmą kartą Tave pamačiau/Prie Viešpaties altoriaus /Ir vaikiškoj mano širdelėj/Tarytum saule nušvitai./O aš nuėjau ilgą gyvenimo kelią/Bet mano atmintyje ir širdyje/Tu toks kilnus ir šventas/Man likai“. 

Dusetų Švč. Trejybės parapijos klebonas kan. Stanislovas Krumpliauskas pasakojo, kiek daug prie parapijos veiklos yra prisidėjusi Angelė, kuri buvo išprususi, apdovanota begale talentų, kuriais dalinosi su visais. Šypsodamasis gerb. klebonas prisiminė ir valsą, kurį jis su Angele šoko per jos 95 – metį…

Su Angele ne kartą bendravusi humanitarinių mokslų daktarė, akademikė Aldona Vasiliauskienė prisiminė apie Angelės ir savo dvasinius ryšius su arkivyskupu Mečislovu Reiniu, kurio bylą gerb. Aldona sklaidė Rusijoje, Vladimiro mieste – ji buvo vienintelė, ir tikriausiai paskutinė  iš Lietuvos, turėjusi tokią galimybę…

Į renginį negalėjo atvykti prof. dr. Salvinija Petrulytė ir prof. dr. Donatas Petrulis, tačiau jų prisiminimus rasite knygoje, o čia – turininga ištrauka: „Dusetose aplankėme audėją Angelę Viburytę-Braknienę. Lengvai užsimezgė pokalbis, ji parodė savo audinius, vaizdingai papasakojo, kaip audė, verpė ji ir jos mama. Matėme, kaip p. Angelė brangina senąjį tėvų, senelių, prosenelių palikimą. Tokio dėmesingumo praeičiai ir daiktams vertėtų pasimokyti visiems, gyvenantiems vienkartinių daiktų ir greito vartojimo laikmečiu. P. Angelė pasirodė atviros širdies, gilios išminties žmogus. Aukštaičiai gyvi, šnekūs, energingi, mėgsta ekspresyvias spalvas. Pastebėjome, kad p. Angelės audiniai itin gyvų spalvų. Kaip visiems aukštaitiškiems audiniams, dažna balta spalva. Ir aukštaitiškame tautiniame kostiume jos daug: balti marškiniai, baltos prijuostės. Tą kartą p. Angelę pamatėme pasipuošusią savo pasisiūtu tautiniu kostiumu, kuriam ir verpalus susiverpė, ir audinius išsiaudė dar jaunystėje, o išsaugojo gražų ir tvarkingą iki šio laiko.“

Prisiminimais pasidalino Domininko Šukio iš Vildžiūniškių kaimo sūnus Alvydas Šukys. Jo tėvas Domininkas ir dėdė Napalys, daug padėję Angelės šeimai, minimi ir knygoje. 

Apie ilgametį bendradarbiavimą užrašant Angelės atsiminimus pasakojo garsus kraštotyrininkas, rašytojas Vytautas Indrašius. Angelės knygas įvardinęs kaip paminklą protėviams. Tiesa, apgailestavo, kad autentiškų rašytinių tekstų iš giliosios mūsų krašto praeities turime be galo mažai…

„Nepavydėdavau niekam, nepykdavau“, – kalbėjo Angelė, pristatydama savo ketvirtąją knygą. Galbūt tai ir buvo jos ilgo ir prasmingo gyvenimo receptas?“ – sakė Vaida Lazdauskienė, Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų Zarasų skyriaus pirmininkė. Angelė buvo pirmoji Dusetose, įstojusi į šią partiją. Ji visada domėjosi, kas vyksta mūsų šalyje, jaudinosi dėl negerovių, džiaugėsi Lietuvos pasiekimais.

„Kaimynė mane visad sutikdavo besišypsanti, laiminga, labai inteligentiška, visuomet rasdavo tinkamą žodį reikiamu laiku, mokėjo patarti, paguosti. Nors ji nuolat buvo labai užimta, tačiau kartais besikalbėdamos prasėdėdavome iki pat paryčių“, – tik nuoširdžiais, jautriais žodžiais apie Angelę prakalbo jos kaimynė Elena Tamošiūnienė.

Gydytoja Violeta Barisevičienė atviravo, jog iki šiol užrašų knygutėje tebesauganti lapelį, kuriame užsirašė Angelės pasakytą mintį: „Gyvenimas – tai nesibaigiantis laukimas: jau atlikti ir dar nepradėti darbai. Gyvenimas – tai amžinas siekimas: suspėti padaryti tai, ko dar nepadarei.“ 

Dusetų K. Būgos gimnazijos direktorės pavaduotoja ugdymui Vanda Normantienė: „Angelė buvo ne tik visapusiškai gabi, bet ir labai aktyvi, dalyvaudavo visuose kultūriniuose renginiuose. Esu dėkinga likimui, kad galėjau pažinti šį šviesų žmogų“…

Dusetų K. Būgos bibliotekos vedėja Elena Gaižiuvienė akcentavo, jog „Angelė į literatų klubo „Atgaiva“ veiklą įsitraukė nuo pat pirmos klubo įkūrimo dienos. Visada buvo aktyvi jo narė, visada į susitikimus ateidavo pirma, visada pasitempusi, visada atsinešdavo naujai parašytų kūrinėlių. Stebėdavomės: koks bebūtų kūrinėlis – ilgas ar trumpas, jį deklamuodavo atmintinai…“

Apie Angelę kaip talentingą naiviojo meno atstovę (subtilūs spalvų deriniai buvo įaugę į jos pasąmonę per audimų raštus, o paveikslų motyvai išplaukdavę iš gimtinės prisiminimų), pasakojo dailininkas Alvydas Stauskas.

Angelė supratusi, kad ne vien žodžiais, bet ir spalvomis nori išsakyti vaizdus, kreipėsi patarimų į dailininką Romualdą Pučeką – už vertingas piešimo pamokas savo Mokytoją visą laiką minėjusi tik geru žodžiu. Pats Romualdas prisimena, kad Angelę mokė ne tiek tapymo technikos gudrybių, kiek stengėsi nesugadinti kūrėjos ypatingo stiliaus, kurstė jos vidinę kūrybinę ugnelę, padėdavo atrinkti kūrinius parodoms, o pats sėmėsi iš jos entuziazmo, jaunatviškumo. Jis pabrėžė, kad menotyrininkams tikslinga būtų patyrinėti Angelės paveikslus.  

Angelės šimtmečio proga eilėraščius skyrė Dusetų literatų klubo „Atgaiva“ narės Elena Antonova, Monika Matulienė, Marija Varenbergienė. Susijaudinusios skaitė nuoširdžius posmus išėjusiai bičiulei, paskui šias eiles padovanodamos dukroms. Salėje nuvilnijo plojimai, kai Marija Varenbergienė pasiūlė, kad Zarasų rajono Metų literato vardą reikėtų skirti Angelei Viburytei – Braknienei (po mirties) už jos didžiulį literatūrinį įnašą į kultūrinį lauką.

Ne tik Zarasuose, bet ir Lietuvoje gerai žinomas mokytojas ekspertas, dabar rajoninio laikraščio „Zarasų kraštas“ redaktorius Vasilijus Trusovas irgi nemažai bendravęs su Angele, renginyje perskaitė jai skirtą akrostichą.

Angelės dukrų Julijos, Elvyros ir Audronės širdyse bei atmintyje, be saugomo Mamos dvasinio kraičio, išliko ir patys šilčiausi, kvapniausi vaikystės namų prisiminimai – „pūpsantis didelis kalnas blynų, prikeptų pusryčiams kaimiškoje krosnyje, ant stalo prikrauta įvairiausių padažų: bulvinis, kruopinis, grietininis su spirgučiais… nuo jų kvepėdavo visa gryčia...“ Šventei iškepusios pyragą pagal Mamos receptą, kvietė juo vaišintis visus, atėjusius į prisiminimų popietę…

Popietėje klausėmės Laimos Gorpinič ir giminaičių skaitomų ištraukų iš knygos „Gyvenimas be pagražinimų“. Fleita bei gitara grojo ir dainavo Audronė Misiukaitė – vienai iš jos atliktų dainų „Prie Šventosios“ žodžius sukūrė A. Viburytė – Braknienė. Violeta Gučienė, atvykusi net iš Šiaulių, atliko nuotaikingą aukštaitišką  dainą.  

„Žmogaus gyvenimas… Jis pasilieka knygose, laikraščiuose, eilėraščiuose, mūsų širdyse. Nors jis telpa į vieną brūkšnį, esantį tarp dviejų datų, bet išlieka mūsų Meilėje: vaikų prisiminimuose, anūkų pasakose ir proanūkių šypsenose… Angelę prisimins žydinčios Indrajos pakrantės, banguojantys Vikas ir Vikelis, Avižių kaime žaliuojanti liepų alėja, visada skubanti Šventoji… Ją prisiminsime ir mes… prisiminimuose, maldose…“, – renginį baigė G. Mičiūnienė.

Buvo jautru, kai visi, esantys salėje, užgiedojo „Tautišką giesmė“, nes Angelė – Viburytė Braknienė buvo didelė Lietuvos patriotė, mokėjusi branginti istorinį ir dvasinį paveldą.

***

„Kas labiausiai įsimintina? Ogi tėviškė – kur kūdikis pradeda žengti pirmuosius žingsnius, kur išmoko tarti pirmuosius žodžius – koks nuostabus pasaulis jį supa. Bėga metai, keičiasi gamtovaizdis, keičiasi visa aplinka. Vieniems labai sunku palikti tėviškę ir niekada nebesugrįžti, o kitiems yra būtinybė – jie susitaiko su viskuo, kas yra lemta. Eina metai, nešasi į praeitį gražiausius prisiminimus apie tėviškę, gražiausius gyvenimo metus (o gal ir laimingiausius?). Metai bėga tarsi upėje vanduo – taip greitai, kad net nebesuspėji ir apsidairyti.

Pavasaris pražysta visu jaunatvišku grožiu… Kūdikystėj matau viską, kas miela. Nors vaiko akelės daug mato, bet ne viską supranta. Štai vasaros karščiai su smarkiais lietumis, perkūnijomis ir žaibais, kurie, kaip pamenu, mane labiausiai ir baugino. Bet po audros – taip gera ir šilta. Ištapenu į kiemą, braidau po lietaus balutes, dar nespėjusias susigerti į perdžiūvusią žemę. O koks šiltas rudenėlis… Artėjant šv. Jono nakčiai, Mama sakydavo, kad tas, kas „dvylikėj“ suras paparčio žiedą, gyvenime bus labai laimingas. O aš klausdavau: „O kodėl, Mamute, Tu neieškojai paparčio?“ Mama tik nusijuokia ir ištaria: „Aš jau turiu.“ Visada prašydavau parodyti, norėdama jį pamatyti. Tik Mama dar smarkiau, dar linksmiau juokdavosi: „Jūs, mano dukrytės – mano laimė. Jūs augat sveikos, gražios sielos. Tai ir yra Joninių nakties paparčio žiedas.“ Aš vis tiek nesuprasdavau, kur mama tą paparčio žiedą rado? Naktį juk tamsu, ir kaip nebijojo eiti jo ieškoti? Nesupratau, kad Motinos laimė – tai mes, DUKROS – visos trys, augusios sveikos.“ Iš Angelės – Viburytės Braknienės knygos „Gyvenimas be pagražinimų“.