Antipolitiniai žaidimai Nevėžio mokyklos bendruomene
Povilo Urbšio pergalė 2012 m. Seimo rinkimuose buvo netikėta trečią dešimtmetį skaičiuojančiam politiniam Lietuvos eteblišmentui, ir ji, kaip ir nepartinių sąrašų sėkmė 2015-jų metų savivaldos rinkimuose, pažadino žmonių viltį, kad Lietuvos politinė sistema gali atsinaujinti, kad eiliniai Lietuvos žmonės galbūt netgi per šiuo metu aktyvų gyvenimą gyvenančios kartos amžių sulauks galimybės tapti ne tik balsadėžių statistais, bet ir savo šalies piliečiais su pilna atsakomybe už save, savo aplinką ir greta gyvenančius žmones.
Alternatyvios politikos sėkmės istorijos savo teisuolišku naratyvu, matyt atrodo labai patrauklios ne tik su nepartinėmis jėgomis į politiką ateinantiems „naujokams“, bet ir kai kuriems brandos amžių skaičiuojantiems politikams. Įvairius bandymus tapti „naujaisiais svieto lygintojais“ šiandien demonstruoja ne vienas „eks“. Suprantama, skaudu visą gyvenimą praleidus valdiškuose kabinetuose galiausiai suvokti, kad tave „apėjo“ kažkokie policininkai, mokytojai, verslininkai, inžinieriai ar architektai, visą gyvenimą užsiiminėję „kažkokiu“ nepolitiniu darbu.
Kodėl gi nepabandžius tūlam „apeitam subrendėliui“ panaudoti iš pažiūros tokį paprastą „naujokų“ veiklos įrankių arsenalą ir jais nusikalti asmeninę sėkmės istoriją? Deklaruoti savo politinių pažiūrų „šviežumą“, kalbėti su žmonėmis, suprasti jų problemas, žadėti pokyčius?
Tačiau čia ir randame takoskyrą tarp politikos ir antipolitikos. Politiko veiklos paprastumas prasideda ir baigiasi, kol politiniais įrankiais naudojamasi asmeninei arba nedidelės su asmeniu susijusios žmonių grupės (partijos, verslo bendrovės, mokyklos bendruomenės ir kit.) sėkmės istorijai kurti. Kai pamirštama, kad politika yra tokia veiklos sritis, kurioje nuolat tenka matyti ir derinti labai platų spektrą vienu metu egzistuojančių visuomenės grupių, nuomonių ir veikimo būdų, neretai aukojant savo populiarumą, laiką ir kitus resursus.
Vakarų pilietinės bendruomenės turi nemažai metodų ir principų, kuriuos taikant yra palyginti nesunku atskirti politiką nuo antipolitiko. Vienas populiariausių principų yra „parodyk, ką turi“. Tai yra, parodyk savo gyvenimo ir veiklos rezultatus. Jei turi ką padėti ant stalo – galima tikėti tavo kalbomis ir pažadais. Jei ne – pasiieškok kitos auditorijos.
Žinoma, ir šis principas negali patikimai apsaugoti nuo antipolitikos. Pavyzdžiui, fenomenalus milijardieriaus D. Trump‘o iškilimas JAV prezidento rinkimų kampanijoje ar M. Le Pen sėkmė Prancūzijoje rodo, kad ir brandžios demokratijos visuomenę kartais gali apleisti savisaugos instinktai.
Žvelgiant į Panevėžio politinį peizažą matosi gana ryškūs bandymai žaisti apsimestinių „svieto lygintojų“ žaidimą, naudojantis sau adaptuotomis demokratijos taisyklėmis ir taip balansuojant ties antipolitikos riba. Matyt, taip tikimasi mažiausiomis sąnaudomis bent pakartoti nepartinio Seimo nario ir jo vardu pavadinto nepartinio rinkimų komiteto sėkmę.
Yra stulbinančių sąžinės ekvilibristikos pavyzdžių. Kai tarybos narys M. Grėbliūnas buvo vicemeras, jis buvo tarp iniciatorių, rengusių sumažėjusių Panevėžio mokyklų reorganizavimo planus. Šiandien, atsidūręs opozicijoje, tas pats žmogus griežtai pasisako prieš tų pačių mokyklų reorganizavimą.
Yra ir būrelis kitų politinių personažų, kurie nepasidygėjo pasinaudoti nykstančios, bet dėl politinės atsakomybės trūkumo metai iš metų vis „reanimuojamos“ Nevėžio mokyklos bendruomene. Žvelgiant iš antipolitinės Tarybos nario D. Degenio pozicijos, būtų nedovanotina klaida praleisti progą užsidėti skriaudžiamųjų gynėjo kaukę ir proletariato vado balsu manifestuoti laisvės, lygybės ir demokratijos principus. Išverskime į paprastų žmonių kalbą: būtų nedovanotina klaida netrukdomai leisti panaikinti savo partinės draugės (Nevėžio mokyklos direktorės) darbo vietą, net jei ji finansuojama iš visų miestiečių sumokamų mokesčių ir kiekvieno kitą miesto mokyklą lankančio mokinio sąskaita.
2015 – 2016 mokslo metais Nevėžio mokyklai skiriamų lėšų iš miesto biudžeto lyginamoji dalis vienam mokiniui kitų miesto mokyklų vidurkį viršija dvigubai. Skaičiai yra labai iškalbingi: vienam Nevėžio mokykloje besimokančiam mokiniui iš miesto biudžeto išleista tiek lėšų, kiek jų tenka keturiems mokiniams, besimokantiems Kazimiero Paltaroko gimnazijoje arba apytikriai trims gimnazistams iš J. Miltinio, 5-osios ir J. Balčikonio gimnazijų. Vienam Nevėžio mokykloje besimokančiam mokiniui tenkančios Savivaldybės biudžeto lėšos yra ekvivalenčios dviems-trims mokiniams tenkančioms lėšoms bet kurioje iš kitų miesto mokyklų: Vilties, Saulėtekio, M. Karkos, Ąžuolo, Vyturio ir V. Žemkalnio.
Tokį deformuotą biudžeto lėšų paskirstymą lemia ne tik didelis Nevėžio mokyklos pastatas, bet ir tai, kad šią mokyklą ne vienerius metus prastai renkasi tėvai ir vaikai. Joje yra penkios mokinio krepšelio lėšomis finansuojamos, bet neužimtos vietos pirmokams, trys antrokams, net vienuolika septintokams, septynios dešimtokams. Devintokų mokykloje visai nėra – 2015 m. buvo neleista formuoti devintos klasės, nes dauguma buvusių aštuntokų pasirinko kitas miesto mokyklas; Nevėžio mokykloje mokslus tęsti norą pareiškė mažiau nei pusė buvusių aštuntokų.
Nuolatinis Nevėžio mokyklos mikrorajone gyvenančių mokinių ir tėvų orientavimasis į kitas miesto mokyklas ir pačios Nevėžio mokyklos vegetavimas kitų mokyklų bendruomenių sąskaita vyko seniai. Daug metų apie šios mokyklos problemas miesto politikai žinojo. Kartais tarsi pabandydavo padėtį keisti. Tarsi – nes neužteko politinės atsakomybės ir valios. Ilgainiui Nevėžio mokykla kai kuriems politikams virto nieko nekainuojančia politinės reklamos vieta, nemokama saviraiškos tribūna, rėksmingos apsimestinės politikos arena. Nesant politinės valios, nesprendžiant situacijos, problema tik aštrėjo – tokiomis sąlygomis mokyklos bendruomenę guodžiančių ir viešai užjaučiančių politikų balsai buvo labai gerai girdimi.
Tikiu, kad ne tik kovo 29-sios dienos miesto Tarybos posėdžio dalyviams, bet ir jo stebėtojams virpėjo rankos ir širdys, klausantis emocingų Nevėžio mokyklos bendruomenės narių pasisakymų. D. Degenis ir su juo vienoje gretoje žmonių emocijomis žaidžiantys kiti miesto Tarybos nariai (G. Umbrasienė, M. Leliukas, G. Šileikis, Z. Kukuraitienė) labai norėtų, kad tėvų ir mokytojų ašaros taptų sąžinės priekaištais šešiolikai miesto Tarybos narių, palaikiusių mokyklų tinklo pertvarką ir pasiryžusių nutraukti ilgametį Nevėžio mokyklos bendruomenės vedžiojimą už nosies, suteikiant žmonėms nepagrįstų lūkesčių.
Tačiau taip nėra. Ne „šešioliktukas“ pravirkdė mamas, o nemokamą „svieto lygintojų“ žaidimą žaidžiantys politikai. Jei pripažįstame, kad pagrindinis politiko veiklos uždavinys yra didelės įvairovės viešųjų interesų supratimas ir derinimas, tai turime pripažinti ir tai, kad būrelio neatsakingų žadėtojų pastangos būti matomais, iškeliant vienos mokyklos bendruomenės interesus virš kitų, yra pati tikriausia antipolitika. Tiesa, galų gale paaiškėjo, kad D. Degenis lyg ir nėra prieš mokyklų reorganizavimą, nes po savo aistringų kalbų per balsavimą susilaikė …
Pabaigai – nemokamas patarimas opozicijai, jos priedui D. Degeniui ir kitiems galimiems antipolitikams. Gyvename XXI amžiuje, kai ilgą laiką tūnoti alternatyvioje, įsikalbėtoje tikrovėje yra paprasčiausiai neįmanoma: informacinių technologijų dėka visi apie visus viską žinome. Nepraleiskite progos sakyti tiesą ir priimti tiesą tokią, kokia ji yra.
Frakcijos KARTU vardu Darius Viržonis
