Anykščių pušynai architektę vilioja labiau nei jūra
lgus metus rajono Architektūros ir urbanistikos skyriui vadovavusi architektė Daiva Gasiūnienė išvyko dirbti į Panevėžį. Konkursas skyriaus vedėjo pareigoms užimti kiek užtrūko, tad konkurso laimėtoja Jurgita
Gudelevičienė pradėjo dirbti tik nuo praeitų metų lapkričio 26d. Vos mėnuo naujame darbe, kitame regione – per trumpas laiko tarpas įsigilinti į problemas bei detales. Žiūrint iš kitos pusės, naujai atvykęs žmogus greičiau pastebi trūkumus bei taisytinus dalykus.
Nutarėme susipažinti su Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėja Jurgita Gudelevičiene, išgirsti pirmuosius jos įspūdžius.
– Šiandien yra gan daug aukštųjų mokyklų, ruošiančių architektus. Kurią iš jų esate baigusi?
– Teko mokytis net trijose: VISI (Vilniaus inžinerinis statybos institutas), VTU (Vilniaus technikos universitetas), baigiau VGTU (Vilniaus Gedimino technikos universitetas), – juokėsi J. Gudelevičienė. – Kol studijavau, tris kartus keitėsi pavadinimas. Esu architektė tūrininkė. Netrukus po baigimo, Klaipėdoje įkūriau savo įmonę ir labai sėkmingai dirbau interjero srityje. Rusijos krizės skaudžiai palietė ir Lietuvą. Teko ieškoti, kur galėčiau realizuoti save. Pradėjau dirbti Klaipėdos savivaldybėje, Architektūros skyriaus vedėjo pavaduotoja architektūrai. Vėliau du metus dirbau teritorinio planavimo dokumentų rengimo projektų vadove Urbanistinės plėtros departamente. Parengėme dvidešimt keturis detaliuosius ir specialiuosius planus Klaipėdos mieste. Darbas buvo be galo įdomus, didelė patirtis dirbant su projektuotojais, su ES projektais ir, be abejo, su visais savivaldybės skyriais. Vėliau teko kuruoti Stepono Dariaus tėviškėje memorialinio parko ir muziejaus sutvarkymo projektą. Taip pat rengti šiuo metu vykstantį Šilutės miesto centro sutvarkymą, kuriame gausu kultūrinio paveldo objektų.
– Daugelis svajoja apie jūrą, saulę, paplūdimį. Jūs gyvenote Klaipėdoje, turėjote ir jūrą, ir saulę, ir gerą darbą. Kas nulėmė pasirinkimą iškeisti jūrą į smėlėtas Anykščių kalvas? Gal sieja draugai ar giminystės ryšiai?
– Pirmiausia, turiu prisipažinti, kad iki pradėdama dirbti nepažinojau nė vieno anykštėno, neturiu jokių, net ir tolimiausių, giminių. Svajojantiems apie jūrą, galiu nuoširdžiai pasakyti, kad vasarą prie jūros deginasi ir lepinasi poilsiautojai. Klaipėdiečiai retai ten būna. Esu gimusi ir užaugusi Šiauliuose. Prie drėgmės bei nuolatinių pajūrio vėjų taip ir nepripratau, tad jau senokai su vyru svarstėme, kad reikėtų persikelti arčiau Lietuvos centro, kur sausesnis klimatas. Radau skelbimą apie Anykščiuose vyksiantį konkursą. Puikus klimatas, nuostabūs pušynai, ramybė. Daug skaičiau apie Anykščių kraštą, apie miesto istoriją. Laikui bėgant tikrai atvažiuos daugiau jaunimo, nes sąlygos gyvent ir auginti vaikus išties geros. Ateityje Anykščiai bus kurortas ir čia matau plačias perspektyvas. Turiu daug idėjų ir minčių, kurias galėčiau įgyvendinti dirbdama.
– Tikriausiai kiek ankstoka klausti apie miesto viziją. Tačiau pavaikščiojus po miestą, ar Jums į akis krinta kažkokie girtini ar taisytini dalykai?
– Su buvusiu mero patarėju Kęstučiu Indriūnu išvaikščiojome ne tik miestą. Mane smulkiau supažindino su rajono miestais ir miesteliais, parodė problemines vietas bei erdves. Jo dėka iš ties daug sužinojau apie Anykščius, tačiau to nepakanka, kad jau turėčiau miesto ir, juo labiau, rajono ateities viziją. Rajone labai liūdnai atrodo daugelis senų, dar sovietmečio laikų parduotuvių, bendruomenės namų. Akį rėžia neestetiškos ir primityvios reklamos. Būtina tvarkyti miesto bei rajono riboženklius.
Manyčiau, reikia apsispręsti ir parengti dar vieną dokumentą, kuriame apsibrėžtume erdves, kuriose galėtų pasireikšti menininkai, statydami savo sukurtas skulptūras ar menines kompozicijas tiek Anykščių mieste, tiek ir rajone. Laikui bėgant, turėsime spręsti apleistų pastatų klausimą.
– Nežiūrint visko, greičiausiai jau turite kažkokius prioritetus?
– Prioritetai yra aiškūs: tai viešosios erdvės, gyvenamųjų kvartalų kiemų tvarkymas ir reklaminiai stendai. Ruošiamės tapti kurortu, tad būtina sutvarkyti bendrą reklamos stilių. Jau šį mėnesį pradėsime lankyti verslininkus, kurių reklamos nepuošia miesto. Patvirtinus rajono biudžetą, pirmiausiai numatome parengti keturis detaliuosius planus tvarkyti kiemus daugiabučių kvartaluose. Be abejo, toliau tęsime Tilto gatvės rekonstrukciją, apžvalgos aikštelės statybą ir kitus pradėtus darbus.
– Atėjote vadovauti jau susiformavusiam kolektyvui. Gan dažnai tai nebūna paprasta. Kaip klostosi Jūsų tarpusavio santykiai?
– Prisipažinsiu, tikrai bijojau ir svarsčiau, kaip mane priims skyrius. Šiandien matau, kad nuogąstavimai buvo nepagrįsti. Kolektyvas priėmė labai gerai, visi nusiteikę geranoriškai, ir mes puikiai bendraujam. Gera dirbti komandoje, kuomet kiekvienas gerai išmano ir atlieka savo darbą. Artimiausiu metu teks keisti skyriaus nuostatus, perskirstyti pareigybes, nes nuo sausio pirmos dienos keičiasi teisinis reglamentavimas. Man gyvenime sekasi bendrauti su žmonėmis ir džiaugiuos, kad dirbu su puikiu kolektyvu. Gal taip yra todėl, kad ir pati žvelgiu į žmogų pozityviai.
– Gal jau įsijungėte į Anykščių kultūrinį gyvenimą?
– Nors mėgstu dainuoti ir tėvams juokais papriekaištaudavau, kodėl nepakrikštijo Dainoros vardu, tačiau vienuolika metų šoku linijinius šokius. Perskaičiusi skelbimą apie konkursą dėl darbo, pirmiausiai pažiūrėjau, ar yra linijiniai šokiai Anykščiuose. Tai buvo vienas iš veiksnių, lėmusių mano pasirinkimą.
Atsisveikindami palinkėjome naujajai Anykščių rajono Architektūros ir urbanistikos skyriaus vadovei sėkmės. Nors Jurgita Gudelevičienė sakė, kad gali prireikti metų, kol susidarys aiški miesto vizija ir bus galima planuoti naujus ateities darbus, sutarėme susitikti po pusmečio.
