Anykščių rajono savivaldybės mero patarėjas nebijo pokyčių

Greitai bus metai kaip išsirinkome naują rajono valdžią.  Nuveiktų darbų ir didelių pokyčių šiandien dar nesimato. Gal per mažai laiko praėjo, kad galėtume akivaizdžiai išvysti jų darbo vaisius? Kaip išrinktieji vykdo savo rinkiminius pažadus? Įdomu sužinoti,  kaip kiekvienas jų vertina savo indėlį į rajono gyvenimą.

Eidamas į rinkimus dabartinis mero patarėjas Kęstutis  Indriūnas deklaravo pakankamai skambius šūkius: „Sportinis turizmas – tikslas ir siekiamybė“. Taip pat  pasisakė už aktyvų gyventojų dalyvavimą, kuriant miesto veidą: „Pažadu, visuomenė sužinos apie miesto architektūrinius sprendimus prieš juos įgyvendinant“.
Architektas K. Indriūnas eilę metų negailėjo kritikos miesto architektūriniams  sprendimams, apie kuriuos visuomenė išgirsdavo tik įpusėjus jų statybai arba projektą jau įgyvendinus – tai  kairiojo Šventosios  kranto takas ar vaikiškos supynės A. Baranausko aikštėje.

Kaip sekasi įgyvendinti priešrinkiminius pažadus  klausėme paties K. Indriūno.

– Kol kas matome senosios valdžios dėka pradėtą Jono Biliūno gimnazijos stadiono statybą. Daugiau ženklių pasikeitimų mieste lyg ir nematyti. Ką Jūs asmeniškai nuveikėte miesto labui, tapęs rajono mero patarėju?

– Pradėjus dirbti savivaldybėje, mano pirmasis darbas buvo būtent Jūsų minėto stadiono projekto koregavimas. Pradiniame variante buvo numatyti nauji bėgimo takai, futbolo aikštė su natūralia veja, tinklinio bei krepšinio aikštelės. Sąmatinė projekto vertė – apie 3 ml. Lt. Peržiūrėjus projektą, vietoje natūralios vejos nuspręsta kloti aukštos kokybės dirbtinę veją, kainuojančią apie 800 tūkstančių litų. Paskelbus skaidrius viešuosius pirkimus, projekto kaina šiek tiek sumažėjo, nei su natūralia danga buvo skaičiuota pradžioje. Norint, kad mieste atsigautų futbolas, būtina nors viena aikštė su dirbtine danga. Galima sakyti, kad už mažesnę kainą įsigijom kokybiškesnį daiktą.

Kadangi reikalingas ir natūralios dangos stadionas, nusprendėme minimaliomis lėšomis rekonstruoti miesto stadioną. Paskelbus viešą pirkimą žolės sėjimui ir laistymui, buvo gautas mažiausios kainos pasiūlymas, kurio vertė veik 78 tūkstančiai eurų. Buvo siūloma diegti  „klasikinė“  laistymo sistema – aikštės kraštuose išvedžioti vamzdynus, pastatyti kranus ir pajungti laistymo  žarną. Nusprendžiau naikinti vieną viešą pirkimą ir skelbti du pirkimus: vieną – aikštės lyginimui bei žolės sėjimui, kitą – laistymo sistemai įrengti. Gavome du pasiūlymus, kurių bendra suma su automatine laistymo sistema sudarė tik 45 tūkstančius eurų.`

–Tai vieninteliai sustabdytieji viešieji pirkimai ar jų buvo ir daugiau?

– Tikrai ne vieninteliai. Yra ir daugiau, tiesa, žymiai smulkesnių. Štai buvo numatyta pastatyti šešis koplytstulpius, kurių kiekvienas kainuotų po 500 €. Ir, kaip vėliau išsiaiškinau,  toli gražu ne aukščiausios kokybės. Apskambinęs keletą įmonių radau, kas pagamintų iš maumedžio už 200 € ir kokybiškenį.

Kitas pavyzdys. Paskelbiami viešieji pirkimai įsigyti keturiems mediniams nameliams, skirtiems šventinei prekybai. Buvo gautas pasiūlymas, kur mažiausia vieno 2×2 m (4 kv/m) dydžio namelio kaina siūloma 3 000 eurų. Pirkimas buvo sustabdytas. Paieškojau ir radau, kas pagamins 5×5 m (25 kv/m)  namelį už 2 000 eurų. Esame sutarę su Dailės akademijos vadovais, kad  birželio mėnesį studentai pateiks net keletą geriausiai Anykščiams tinkančių namelių projektų.

Mero iniciatyva buvo pakoreguotas kelio projektas nuo Anykščiai – Kavarskas plento iki Anykščiai – Panevėžys plento per Vėjeliškį. Ištaisius klaidas, bus sutaupyta nemažai lėšų.

Labai stengiantis ir domintis, galima gauti kokybišką produktą už mažesnę kainą. Drąsiai galiu pasakyti, kad per savo darbo laiką Savivaldybėje sutaupiau rajonui apie pusę milijono eurų.

– Pernai rugsėjo mėnesį Anykščių L. ir S. Didžiulių viešojoje bibliotekoje vyko kūrybinės dirbtuvės „Senosios Anykščių autobusų stoties vietos urbanistinės idėjos“. Šiuo metu vyksta Tilto gatvės rekonstrukcijos projekto konkursas. Atrodo, kad  architektūrinių sprendimų konkursai Anykščiuose  tampa įprastiniais?

– Vienas iš mano  tikslų, kad viskas mieste būtų statoma vykdant architektūrinių  idėjų konkursus. Tokia praktika įprasta pasaulyje. Vykdomi idėjų konkursai, atrenkami geriausi darbai ir tuomet tik įgyvendinamas projektas. Iki man ateinant dirbti į Savivaldybę, Architektūros ir urbanistikos skyrius teigė, kad konkursus rengti per brangu, kad Savivaldybės specialistai nepajėgūs  savo jėgomis paruošti medžiagą ir suorganizuoti konkursą. Man, kaip pavyzdį, pateikė Regioninio parko patirtį, kuomet jie pirko paslaugą suorganizuoti Lajų tako idėjų konkurui ir sumokėjo apie 30 tūkstančių litų.

Aš su tokia pozicija iš principo nesutikau ir buvau įsitikinęs, kad konkursų paruošimas bei vykdymas – tai Savivaldybės architektūros bei viešųjų pirkimų skyrių darbuotojų tiesioginė pareiga. Ir tikrai, labai geros specialistės Vilma Vilkickaitė iš viešųjų pirkimų skyriaus bei Vida Jakniūnienė iš architektūros skyriaus, puikiai paruošė medžiagą Tilto gatvės rekonstrukcijos projekto konkursui. Šių specialisčių nuopelnas, kad suformuluotose sąlygose ir užduotyse nebuvo jokių išskirtinumų, leidžiančių laimėti konkursą konkrečiam dalyviui. Konkurso sąlygose mes įrašėme maksimalią sumą, kurią galėsime mokėti už projektavimą. Pradžioje architektūros skyrius norėjo visiškai neskelbti sumos, o rinktis tik pagal mažiausią pasiūlytą kainą. Vėliau numatė 100 tūkstančių eurų sumą, argumentuodami, kad paskelbus mažesnę sumą, konkurse niekas nedalyvaus. Aš su tuo nesutikau ir maksimalią sumą sumažinome iki 65 tūkstančių eurų. Gal ši suma tenkino jaunus architektus, kurie neturi galimybės realizuoti savo sumanymų. To tikrai nežinau, tačiau galutinis rezultatas buvo labai geras –  konkurse dalyvauja net septynios architektų grupės.

Pasibaigus šiam konkursui, skelbsime sekantį architektūrinės idėjos konkursą dėl apžvalgos aikštelės ant Kepurkalnio (prie „Bikuvos“) bei dešiniojo kranto dviračių tako dalies nuo minėtos aikštelės iki užtvankos projekto. Čia planuojame įrengti stovėjimo aikštelę dešimčiai autobusų bei lengviesiems automobiliams. Virš šlaito – kabančią apžvalgos aikštelę. Po aikštele turėtų įsikurti Turizmo informacijos centras. Konkurso sąlygas baigia ruošti tos pačios labai darbščios specialistės, kurios ruošė medžiagą dabar vykstančiam konkursui.

– Šiuo metu vyksta dar ir Anykščių prekinio ženklo konkursas. Papasakokite trumpai apie jį.

– Miestas iki šiandien dar neturi savo prekės ženklo, kuris reklamuotų Anykščius tiek šalyje, tek ir už jos ribų. Kreipiausi į Dailės akademijos studentus. Paskelbėme idėjų konkursą. Per trumpą laiką gavome  trisdešimt įvairių pasiūlymų. Anykštėnai su jais galėjo susipažinti internete arba L. ir S. Didžiulių bibliotekoje.  Facebooke ženklus peržiūrėjo per 7 000 žmonių. Savo nuomonę pareiškė daugiau nei 2 700 apsilankiusių. Jei būtume ėję tradiciniu keliu – kuriam nors dizaineriui užsakę sukurti prekinį ženklą, turėtume 3-4 variantus ir mokėtume kelis šimtus, o gal tūkstančius eurų. Aišku, ir šiuo atveju premijuosim nugalėtoją, bet tai bus daugiau simbolinė suma.

Visi sukurti ženklai yra mūsų nuosavybė. Sumokėjusi nedidelį mokestį, kiekviena Anykščių įmonė,organizacija arba privatus verslas galės pasirinkti jai patinkantį prekės ženklą  ir naudoti, kaip savo firminį.

– Buvo sukurtas kultūros sostinės simbolis, kainavęs virš 30 tūkstančių litų. Išrinksime prekinį ženklą, o kas toliau?

– Jau esame sutarę su Dailės akademija, kad pavasario semestro metu konkurso nugalėtojai sukurs Savivaldybės firminį stilių su išrinktu ženklu. Gegužės mėnesio gale matysime rezultatus. Tai būtų vizitinės kortelės, blankai, lankstinukai, kalendoriai, tušinukai, ženklelis. Galėtų būti ir darbuotojų aprangos detalė, pavyzdžiui kaklaraištis.

– Jūs akcentuojat ir plečiat bendradarbiavimą su Dailės akademijos studentais. Prieš keletą metų matėme miesto stadiono projektų idėjų konkursą. Ar šiandien tai tarsi nugrimzdo praeitin, kad jokių realių rezultatų nesimato?

– Sklypas, esantis už stadiono, yra labai geroje vietoje, tačiau kad jis taptų žymiai  patrauklesnis investuotojams, būtina sutvarkyti patį stadioną. Niekas nenori investuoti, jei šalia tik arimas ar plynas laukas ir nėra patrauklios infrastruktūros. Stadioną pastūmėme link garažų, kad gale tilptų keturi teniso kortai. Numatyta pliažo tinklinio aikštelė, bus pastatyti treniruokliai. Tai neturi būti tik futbolo aikštė. Miestui reikalingas daugiafunkcinis sporto centras, suteikiantis galimybę užsiimti įvairia veikla. Rekonstruojant stadioną, įgyvendinsime ir kai kurias studentų pasiūlytas idėjas.

– Kokių dar pasiūlymų sulauksime iš studentų?

– Artimiausioje ateityje su Dailės akademija pasirašysime bendradarbiavimo sutartį.  Jau šiais metais vienas iš studentų diplominių darbų būtų Anykščių miesto vizualinės informacijos stiliaus sukūrimas. Tai ženklai ties miesto riba, informacinės nuorodos, suoliukai, šiukšliadėžės, reklamos, mažosios architektūros akcentai ir t.t.

Sutarėme su akademijos vadovybe, kad rudens sesijoje  studentai atliks kursinį darbą – sukurs firminius stiliaus ženklus Miesto šventei, Obuolinei ir, „Bėk bėk žirgeli“ šventei. Tuomet kiekviena šventė turėtų savitą ir  išskirtinę atributiką. Kitų metų žiemą bus paruošta medžiaga ir galėsime ramiai įgyvendinti atitinkamus projektus.

Dar viena ilgalaikio bendradarbiavimo sutartis – skulptūrų šalia dviračių tako projektavimas. Siekiant savito originalumo bei patrauklumo, noriu, kad kasmet būtų pastatoma po vieną kinetinę, nuo vėjo ar rankos postūmio judančią, skulptūrą. Vyktų konkursai, kurių metu atrinktume įdomiausią darbą. Mes, savo ruožtu, įsipareigotume projektą įgyvendinti.  Atvykstantiems miesto svečiams tokios skulptūros žymiai pagyvintu tako vaizdą bei patrauklumą. Manau, laikui bėgant, takas būtų dar vienas išskirtinis turistinis objektas.
Baigdamas galiu drąsiai pasakyti, kad per labai trumpą laikotarpį, kol dirbu mero patarėju, nuveikiau tikrai daug. Noriu, kad artimiausioje ateityje Anykščiai taptų dar patogesni, dar patrauklesni tiek gyventojams, tiek vis gausiau atvykstantiems miesto svečiams.