Anykščių seniūnijos išskirtinumas – istorinių, kultūrinių ir gamtinių objektų gausa

Anykščių rajonas yra vienas didžiausių ir gražiausių šalyje. Rajonas sudarytas 1950 m. birželio 20 d. iš  panaikintos 29 Anykščių apskrities, 9 Kupiškio apskrities  ir 5  Utenos apskrities apylinkių. 1950–1953 m. apskritis priklausė Vilniaus sričiai. 1954 ir 1958 m. buvo šiek tiek pakeistos rajono ribos. 1959 m. buvo prijungta 12 panaikinto Troškūnų rajono apylinkių ir Troškūnai,  o 1962 m. prijungta dar 15 panaikinto Kavarsko rajono apylinkių ir Kavarskas.  1962 m.  Anykščių rajonas vėl buvo pertvarkytas. 3 rajono apylinkės buvo  perduotos Ukmergės rajonui ir 2 –Molėtų rajonui. Vėliau per 1965, 1966, 1968, 1975 ir 1978 m. dalis Anykščių rajono gyvenviečių buvo prijungtos prie Panevėžio ir Ukmergės rajonų. 1995 m. rajonas pervadintas Anykščių rajono savivaldybe su 10 kaimo seniūnijų. 2009 m. sausio 29 d.  rajone buvo nuspręsta įsteigti 60 seniūnaitijų. Kaip keitėsi rajono demografinė padėtis, rodo atskirų metų gyventojų surašymų duomenys. 1959 metų surašymo duomenimis Anykščių rajone buvo registruotas 51 581 gyventojas, 1970 metais rajone gyveno 48 841 pilietis. Po trisdešimties metų, 2001 metais, rajone buvo likę 35 066 gyventojai, o dar po 10 metų, 2011 m. surašymo duomenis rodo, kad rajone savo gyvenamąją vietą deklaruoja 28 668 anykštėnai.

Šiais metais nusprendėme pakeliauti po gražų mūsų rajoną ir „Šilelio“ skaitytojams papasakoti apie dešimt seniūnijų ir jose įsikūrusių bendruomenių gyvenimą. Didžiausia rajone –  Anykščių seniūnija, tad ir kelionę pradedame nuo jos. Apie seniūniją internete pateikta informacija didelio pasitikėjimo nesukėlė, nes ten pateikti tik 2009 metų duomenys.

Tad kreipėmės į seniūną Eugenijų Pajarską, norėdami „patikrinti“ ar seniūnas viską žino apie savo valdas, jose gyvenančių žmonių problemas, džiaugsmus ir rūpesčius.  Seniūnas į klausimus atsakinėjo „kaip iš rašto“…

– Anykščių seniūnijos plotas  – 270 kvadratinių kilometrų. Gyvenamą vietą čia yra deklaravę 3 954 gyventojai (neskaitant miesto). Tai sudaro 22 procentus visų rajono gyventojų. Nuo 2005 metų  seniūnijoje sumažėjo veik 600 gyventojų, – greitakalbe skaičius „bėrė“ seniūnas. – Seniūnijoje oficialiai yra 101 kaimas ir 8 viensėdžiai. Tačiau yra kaimų, kuriuose jau senokai nebelikę net sodybų. Taip atsitinka todėl, kad kaimų teritorinės ribos dar išlikę, o gyventojų jau nėra. 2009 m.  seniūnijoje įsteigtos 11 seniūnaitijų.

Turime problemą dėl Anykščių miesto gyventojų, nes jie neturi atskiros seniūnijos, tad miestiečiai įvairiais klausimais kreipiasi į mūsų seniūniją. Jau kelios rajono valdžios žada mums bent seniūno pavaduotojo etatą miesto gyventojų problemoms spręsti, tačiau kol kas pažadai lieka tik pažadais.

– Ar nedarbas labai paliečia Jūsų seniūniją?

– Aplinkines gyvenvietes  – Ažuožerius, Elmininkus, Šlavėnus galima vadinti miesto miegamaisiais rajonais, todėl  ten nedarbo lygis praktiškai sutampa su bendrais rajono rodikliais. Palyginti daug įvairių statybinių organizacijų, medienos perdirbimo įmonių yra  įsikūrę seniūnijos ribose. Nemažai gyventojų dirba ūkiuose. Sezono metu ūkinės bendrovės „Ažuožerių sodai”, „Anykščių medelynas” įdarbina veik šimtą gyventojų.

– Ar daug seniūnijoje yra susikūrusių bendruomenių?

– Šiai dienai seniūnijoje yra dešimt registruotų bendruomenių. Septynios iš jų aktyviai dirbančios. Dėka bendruomenių ir savivaldybės bendrų projektų, renovuoti savivaldybei priklausę pastatai. Šešios aktyviausios bendruomenės, pagal panaudos sutartį turi sutvarkytus pastatus savo reikmėms. Piktagalio bendruomenė vienintelė turi savo pastatą, nes pajininkai savo pajus perdavė bendruomenei. Nuolatos bendraujame su bendruomenių pirmininkais, pagal galimybes, stengiamės padėti sprendžiant įvairius klausimus.

– Kokie seniūnijos ir ūkininkų santykiai?

– Pirmiausiai, tai padedame ūkininkams deklaruoti žemės ūkio pasėlius. Kitas labai svarbus klausimas – keliai. Seniūnija pati disponuoja lėšomis, skirtomis vietinių kelių tvarkymui, bei nustato prioritetus. Kelius rajone tvarko konkursą laimėjusi UAB „Ukmergės versmė”. Žiemos metu keliams valyti bendrovė sudaro sutartis su atskirais ūkininkais arba seniūnijoje veikiančiomis bendrovėmis.

– Kiekviena seniūnija turi kažkokį išskirtinį bruožą. Kuo ypatinga Anykščių seniūnija?

– Sakyčiau, turistams lankytinų tiek istorinių kultūrinių, tiek ir gamtiniu objektų gausa.

– Vis pasigirsta ir vėl nutyla kalbos apie tiesioginius seniūnų rinkimus. Argumentuojama, kad tai reikštų savivaldos ir demokratijos stiprėjimą mūsų visuomenėje. Kokia Jūsų, kaip seniūno, nuomonė?

– Aš skeptiškai vertinu tokius rinkimus. Kaip seniūnas, savarankiškai nedisponuojantis jokiomis lėšomis, gali prisiimti kokius nors įsipareigojimus gyventojams? Šiandien valstybė skiria finansavimą rajonui. Rajono savivaldybė skirsto lėšas keliams, įvairiems objektams bei valstybės deleguotoms funkcijoms vykdyti. Savivaldybė paskirsto pinigus ir seniūnijoms. Lietuva, vienintelė iš Pabaltijo valstybių, palikusi sovietinį administracinį teritorijų skirstymą. Štai kaimynai latviai panaikino rajonus, sustambino savivaldybes. Šios, pagal atitinkamą formulę, gauna lėšas iš valstybės ir savarankiškai formuoja savo biudžetą. Apmaudu, kad nežinome, kaip veikia savivaldybės pas kaimynus estus arba lenkus. Su vizitais vykstantys Seimo nariai į šiuos klausimus žvelgia visai kitomis akimis. Prieš kažką darant, vertėtų susipažinti su kaimynų patirtimi.

Seniūnija lyg ir netoli, tačiau arčiausia ir artimiausia žmogui yra savo kaimo bendruomenė. Jos veikla priklauso nuo pačių žmonių sugebėjimų, norų, valios ir pastangų. Skirtingos bendruomenės, skirtingi veiklos prioritetai. Daug lemia bendruomenių pirmininkų entuziazmas, gebėjimas bendrauti su savo aplinkos žmonėmis, uždegti aplinkinius viena ar kita idėja, gebėjimas sutarti su seniūnija ir rajono valdžia.

Naujųjų Elmininkų gyventojai susibūrė į bendruomenę 2003 metais. Vienuolika pastarųjų metų jai vadovauja entuziastinga bibliotekininkė Diana Šermukšnienė.

– Ar daug kaimo gyventojų vienija jūsų bendruomenė?

– Anksčiau Naujuose Elmininkuose gyveno veik aštuoni šimtai žmonių. Šiandien realiai jų yra apie penkis šimtus. Šimtas aštuoniasdešimt iš jų yra mūsų bendruomenės nariai. Tiesa, branduolį sudaro maždaug trisdešimt žmonių, iš kurių aktyviausi penkiolika. Jie  nuolatos dalyvauja veikloje. Daugiausia buriasi vyresnio amžiaus žmonės. Labai trukdo tai, kad esame Anykščių miesto miegamasis rajonas. Jauni žmonės, dirbantys mieste, praktiškai nebeturi laiko visuomeninei veiklai.

– Ar seniai renovacija pasiekė jūsų bendruomenės namus?

– Bendruomenė ir biblioteka esame įsikūrę buvusio vaikų darželio pastate. Pradžioje su Žemės ūkio ministerijos pagalba suremontavome salę. 2013 metais iš ES lėšų renovavome visą pastatą. Jei nebūtume įgyvendinę šio projekto, tai turėtume dar vieną griuveną, nepuošiančią gyvenvietės. Jaunimas savo jėgomis susitvarkė sporto salę, įsigijo treniruoklius. Vyresnio amžiaus žmonės į salę treniruotis su jaunimu nelabai tenori. Parašėme projektą ir įsigijome lauko treniruoklius. Ten  mielai lankosi ir vyresni kaimo gyventojai.

– Šiandien stengiamasi, kad bendruomenės išsilaikytų pačios iš savo lėšų. Visus siekiama paversti verslininkais. Į kokią veiklą orientuojasi jūsų bendruomenė?

– Daugiausia dėmesio skiriame kultūriniam gyvenimui.  Mūsų dainų ansamblis „Elmė” sukūrė literatūrinę-muzikinę programą, kuri sulaukia didelio žiūrovų susidomėjimo ir pasisekimo. Pernai net aštuonis kartus  mus kvietė Kupiškio ir Rokiškio rajonų bendruomenės. Žadame ir toliau plėsti savo pasirodymų geografiją. Gerai, kad kelionių išlaidas apmoka mus kviečiantys renginių organizatoriai.

Verslą organizuoti sudėtinga, nes praktiškai nėra žmonių, kurie tuo užsiimtų. Dirbantys po darbų, tikrai neturi laiko, o pensininkai mieliau dalyvauja kokioje kultūrinėj veikloje. Tad žadam, atšilus orams, užsiimti smulkių suvenyrų iš vilnos arba tapybos ant šilko gamyba. Dekoruojam puodelius. Visada dalyvaujame Miesto šventėje ir kuriame floristinius kilimus. Nuolatos laimime prizines vietas ir piniginius prizus. Pernai organizavome nevyriausybinių bendruomenių sambūrį Skiemonyse. Visi labai daug dirbom, bet šiek tiek pinigėlių liko. Tvarkingai susimokame visus mokesčius – už elektrą, vandenį, kurą. Džiaugiamės, kad  metų gale sąskaita nelieka tuščia. Kadangi daugiau dirbame  kultūrine linkme, norėtųsi atitinkamų projektų, tik deja, kultūriniai projektai žymiai mažiau remiami.

– Rašyti įvairius projektus, tvarkyti finansinius popierius nėra paprasta.  Ar padeda savivaldybė, seniūnija?

– Didelė pagalba mums – Verslo informacinis centras. Jo vadovė Renata Gudonienė ne tik padeda parašyti ir įgyvendinti įvairius projektus, bet pasiūlo daug naujų idėjų. Neretai gyventojai įvairiais klausimas kreipiasi į mus. Tenka bendrauti su  seniūnija, ten dirbantys  labai geranoriškai talkina tvarkant tiek gyventojams, tiek bendruomenei kylančias problemas.

Kiek arčiau miesto įsikūręs Šlavėnų kaimas. Nedidelei keturiasdešimties žmonių bendruomenei vadovauja Jolita Kontrimavičienė.

– Sakoma, kad mažas akmuo didelį vežimą verčia.  Jūsų bendruomenė, kad ir nelabai gausi,  bet, turbūt, nuveikia nemažai darbų?

–Bendruomenė nėra maža, turint omenyje tai, kad Šlavėnų kaime yra apie du šimtus gyventojų. Per gyvavimo dešimtmetį buvo ir aktyvesnių, ir mažiau aktyvių veiklos laikotarpių. Nuolat reikalingos naujos idėjos ir iniciatyvos. Iki 2012 metų mūsų pastate nebuvo net elektros, rinkdavomės prie žvakių. Didelį postūmį veiklai davė atlikta bendruomenės namų renovacija. Atsirado galimybė rašyti projektus tolesnei veiklai. Vakarais gyventojai mėgsta palošti biliardą. Įsirengėme sporto salę, krepšinio aikštelę, kuri retai būna tuščia. Ypatingai daug jaunimo vasarą – grįžta studentai, atostogauja moksleiviai. Labai džiugu, kad Šlavėnai jaunėja. Neseniai  dvi jaunos šeimos nusipirko čia namus. 2015 metais, vykdant projektą,  bendruomenei teko nemažai prisidėti savo darbu. Dirbome daug ir tai labai išjudino žmones, sutelkė bendram darbui. Rezultatais džiaugėmės visi, nes pirkome traktoriuką, virtuvės įrangą, fotoaparatą, garso įrangą.

– Gyvenate tik iš projektinės veiklos ar turite ir kitokį pajamų šaltinį?

– Stengiamės viską daryti savo jėgomis. Tiesa, kartais tenka kreiptis į verslininkus pagalbos. Rengiant krepšinio aikštelę, turėjome paruošti vietą. Reikėjo išlaužti seną betoninę dangą ir ją išvežti. Čia mums padėjo Vygantas Šližys. Pernai gavome šiek tiek pinigų verslo projektui „Miegantys augalai”. Projektas labai pasiteisino ir šiemet jį tęsime toliau.

– Papasakokite apie projektą plačiau, nes labai jau paslaptingas jo pavadinimas.

– Tai yra paveikslų kūrimas iš įvairių džiovintų augalų. Projektus ruošti mums padeda Verslo informacijos centras, tad daug bendraujame su centro vadove Renata Gudoniene. Kartą jai pokalbio metu papasakojau, kad kaime yra moteris, kurianti paveikslus iš džiovintų augalų. Renata pasiūlė į šią kūrybą įtraukti daugiau žmonių. Norėdami gauti pradinį finansavimą, parašėme projektą. Reikėjo pirkti rėmelius ir molbertus darbui. Dalyvavome Litexpo parodoje „Bendruomenių metai”. Mūsų paveikslai sulaukė didelio dėmesio, nes išsiskyrė originalumu. Prekiavome Miesto šventės mugėje.  Laikui bėgant, į šią veiklą įsijungė vis daugiau bendruomenės narių. Aš pati ir dar keletas moterų išmokome į paveikslą „dėti“ augalus. Kam nesisekė „dėti“ – rinko ir džiovino. Kuo daugiau sužinom, tuo labiau tobulėjam, tačiau auga ir poreikiai. Štai šiemet planuojame pirkti pavėsinę prekybai, nes dalyvausime įvairiose mugėse. Pasidarėme stelažus augalų džiovinimui. Manau, šią veiklą plėtosime toliau. Šiais metais mūsų laukia dar vienas rimtas darbas – organizuoti bendruomenių sambūrį.

Tiesą sakant, aktyviai dalyvaujame įvairiuose rajone bei už jo ribų vykstančiuose renginiuose. Greičiausia per mažai dėmesio skiriame savo veiklos viešinimui, tad ir nesame taip gerai žinomi, kaip kiti. Teks padirbėti ir šioje srityje, – pokalbio pabaigoje juokavo Jolita Kontrimavičienė. 

Važiuojant link Troškūnų, pravažiavus didžiulius brolių Juškų šiltnamius, pagrindinis kelias atsišakoja į Piktagalio gyvenvietę. Prieš dešimtį metų įkurtai Piktagalio bendruomenei iki šiol vadovauja vienintelė pirmininkė Daiva Šišlienė, kuri pokalbio pradžioje  pareiškė, kad ieško sau pamainos, nes nori „užbaigti karjerą“.

– Nuo pat pirmos dienos vadovavote bendruomenei. Sakykite, kodėl nusprendėte trauktis?

– Per dešimtį bendruomenės gyvavimo metų daug kas pasikeitė. Kūrėme jauni, kupini entuziazmo. Šiandien daugelis buvusių aktyvistų išsiskirstė, išvažinėjo, sukūrė šeimas. Atrodo, jau viską susitvarkėm, viską turim. Jei nieko naujo nesugalvoji ir nesiūlai, tada negerai. Žmonės prie gero greit pripranta, jiems darosi nebeįdomu, o man vaizduotės kartais pritrūksta,  ką nors naujo pasiūlyti. Nors bendruomenėje yra apie keturiasdešimt narių, bet aktyvių ir pasiruošusių kažką nuveikti bendram labui,  yra gal penki.

– Apžvelkime prabėgusį dešimtmetį. Gal permąsčius nuveiktus darbus nuspręsite vadovauti bendruomenei ir ateinančius dešimtį metų?

– Esame kiek išskirtiniai rajone, nes vieninteliai turime mums priklausančius bendruomenės namus. Tai sudaro papildomų rūpesčių, tačiau po truputį gražiai susitvarkėme salę. Moterys šoka pilvo šokius, tad sienose įrengti dideli veidrodžiai. Palaikome draugiškus ryšius su Skiemonių bendruomene. Jie atvažiuoja su spektakliais. Yra grimo kambariai aktoriams persirengti. Salė šildoma, tad  ją nuomojame ir žiemą, taip užsidirbdami vieną kitą eurą savo reikmėms. Prieš porą metų įsigijome stalo teniso ir biliardo stalus. Pernai įrengėme treniruoklių salę.

– Bendruomenės namai jau sutvarkyti,  tačiau tikėtina, kad vien tuo Jūsų darbai neapsiribojo?

– Suprantama, per tą laiką dalyvavome daugelyje rajone vykusių renginių, organizavome juos ir  patys. Norėdami padėti sunkia besiverčiantiems bendruomenės nariams, pradėjome velti gaminius iš vilnos. Iš projektinių pinigų pirkome būtiną įrangą, kurpalius. Šiuo metu keletas žmonių turi papildomą uždarbį,  padedanti išgyventi. Pradžioje vėlėme tik šlepetes, tačiau dabar jau pagaminame ir veltinus batus. Pirkėjai tapo labai išrankūs, pageidauja gražių, spalvotų gaminių, tad brangią žaliavą tenka įsigyti Vilniuje. Iš realizuotos produkcijos bendruomenei pinigų neprašome, nes tas pelnas labai kuklus. Anykščių VVG  Vietos plėtros  strategijos administravimo vadovas Jurijus Nikitinas žada kurti internetinę parduotuvę, kurioje savo gaminius pristatytų visos ką nors gaminančios rajono bendruomenės. Tikimės, kad tai padės plėsti pradėtą verslą. 

Rengėme vasaros stovyklą vaikams. Šios stovyklos tikslas – socializacijos įgūdžių ugdymas. Vaikai mokėsi bendrauti ir dirbti grupėmis, sprendžiant įvairias užduotis. Didelį įspūdį paliko ir bendrų pastangų reikalaujantys praktiniai užsiėmimai, tokie kaip kopimas į medžius, naktinis žygis, perkėla virvėmis per upę. Stovykla trūko keturias dienas. Visi buvo be galo patenkinti ir kupini įspūdžių. Mielai organizuotume tokias stovyklas kasmet, tačiau tai labai brangus projektas.

Neliko „nuskriausti” ir suaugę. Pernai vykome  su ekskursiją į Nidą, Ventės ragą, Mingės kaimą. Stengiamės į tokias keliones įtraukti sunkiausiai besiverčiančius kaimo žmones, tad nieko stebėtino, kad mūsų tarpe buvo niekada nemačiusių jūros ir Neringos kopų.  Daugeliui kelionės išlaidas apmokėjome bendruomenės lėšomis.

Padedam ir norintiems atsikratyti priklausomybių. Neseniai pačių prašymu padėjome užsikoduoti dviems „mėgėjams“. Dabar stengiamės apsaugoti juos nuo „pagundų”.

– Darbų nuveikta nemažai, tikriausiai projektus rašyti jau įgudote?

– Labai jau klaidūs tie biurokratiniai reikalavimai. Vargu ar būtume ką nuveikę be Verslo informacijos centro vadovės Renatos Gudonienės, centro darbuotojų Kristinos Motiejūnienės bei Karolinos Stankevičiūtės pagalbos.

– Minėjote, kad norėtumėte kažkam kitam „perleisti“ vadovavimą bendruomenei. Ar radote kandidatą? O gal  yra savanorių?

– Suprantama, gaila palikti tai, kas pareikalavo tiek darbo ir pastangų. Norisi pradėtų darbų tęstinumo, norisi išgirsti naujų minčių. Žinau, kad dėl mano visuomeninės veiklos kentėjo ir šeimos interesai. Gal todėl šiandien ir negaliu rasti žmogaus, kuriam bendruomenės reikalai būtų svarbesni nei asmeniniai, – su liūdesiu balse  pokalbį baigė Piktagalio bendruomenės pirmininkė, kuriai palinkėjome neprarasti optimizmo bent jau iki pavasario, nes su pavasariu atbunda ne tik gamta, bet ir naujos idėjos…