Anykščiuose surado rojų žemėje
Monika Peldavičiūtė yra viena iš tų, kuri gyvenimą užsienyje ar didmiestyje iškeitė į provinciją. Ji apsisprendė kurtis Anykščiuose ir teigia, kad šiame krašte surado rojų žemėje..
Svajonės pildosi
Monika Peldavičiūtė į Anykščius, kaip pati sako, pateko visiškai atsitiktinai. Tuomet ji dalyvavo projekte „Kurk Lietuvą“ ir dirbo Utenoje. „Sužinojusi, kad Anykščiuose vyksta triatlono varžybos, pasikviečiau tėtį, kad galėtume varžybose sudalyvauti dviese. Bėgau miesto gatvėmis ir galvojau: va čia tai norėčiau gyventi“, – lemiamą apsisprendimo akimirką prisimena mergina.
Į projektą „Kurk Lietuvą“ M. Peldavičiūtė įsijungė pakviesta bičiulės. 2012 metais Vilniaus universitete baigusi politinius mokslus, mergina išvyko Azerbaidžaną. „Šioje valstybėje korupcija viena didžiausių pasaulyje. Kadangi mėgstu iššūkius, pasirinkau darbą Transparency International Azerbaidžano skyriuje, – savo patirtis pristato pašnekovė. – Man apskritai labai įdomi tų kraštų istorija, kultūra, tradicijos, gamta. Ten viskas taip greitai keičiasi ir tokie ryškūs
Tad iš Azerbaidžano Monika patraukė į Gruziją, kur darbavosi pabėgėlių stovykloje, rūpinosi žmogaus teisėmis.
2015 metais trumpam sugrįžusi į Lietuvą, Vilniaus Gedimino prospekte susitiko savo bendramokslę, kuri ir pakvietė dalyvauti projekte „Kurk Lietuvą“. „Ji man pasakojo apie projektą ir tvirtino, kad tokie žmonės, kaip aš, jiems labai reikalingi, kad turiu pasilikti Lietuvoje ir važiuoti dirbti į regionus. Kadangi per tuos metus šiek tiek buvau nutolusi nuo Lietuvos, atsisakiau suplanuotos kelionės į Indiją ir sutikau įsijungti į projektą,– pasakoja pašnekovė. – Žinoma, apsisprendimą lėmė ir tai, kad kelerius metus nebuvus Lietuvoje nutrūksta ryšys ir su čia gyvenančiais draugais, ir su kraštu, nebežinai, kas čia vyksta, kuo žmonės gyvena. O kai sugrįžti, kurį laiką jautiesi svetimas. Projekto „Kurk Lietuvą“ labiausiai vežantis dalykas – galimybė prisidėti prie savame krašte vykstančių pokyčių. Tau duota galimybė tuos pokyčius daryti pačiam.“
Iš Šiaulių regiono kilusiai merginai pirmiausia ir buvo pasiūlyta padirbėti Šiauliuose. Tačiau Moniką labai traukė Rytų Lietuva. Tad jai buvo pasiūlyta važiuoti dirbti į Uteną. Gyvenimas įdomus jau vien tuo, kad kiekviena mūsų svajonė, kokia ji bebūtų, pildosi. Triatlono varžybose užgimusi svajonė Monikai po trijų dienų jos pasvajojimas dalyvaujant varžybose tapo tikrove – iš Utenos ją pasiuntė dirbti į Anykščius. „Bandžiau suvienyti visas Rytų Aukštaitijos regiono savivaldybes bendrai turizmo rinkodaros strategijai, – sako Monika ir priduria, kad jos manymu, regionų savivaldybėms būtina išmokti bendradarbiauti ir tik formuojant vieningą įvaizdžio strategiją, regionas pajėgus save pristatyti ne tik Lietuvos, bet ir užsienio turistams ir taip didinti regiono patrauklumą bei konkurencingumą.
Sugundė bendruomenė
Pasak Monikos, viena svarbiausių paskatinusių pasilikti Anykščiuose priežasčių buvo čia įsikūrusi Naujų vėjų bendruomenė, su kurios nariais susipažino vos pradėjusi dirbti Anykščių rajono savivaldybėje. „Toje bendruomenėje sutikau nemažai jaunų žmonių. Tokių pat, kaip aš, kurie sugrįžę į Anykščius ar čia atvykę iš kitų miestų. Kiti Anykščius buvo pasirinkę po studijų užsienyje. Yra tokių jaunų žmonių, kurie prieš metus atvažiavę mums sakė: jūs tik neišvažiuokite, mes sugrįšime. Ir sugrįžo, – apie tai, kaip vis daugiau jaunimo suranda Anykščius, apie kuriuos dažniausiai sakoma, jog tai ramybės ieškančių vyresnio amžiaus žmonių gyvenimo uostas, pasakoja mergina. – Man patiko, kad Naujų vėjų bendruomenė imasi kurti savo mieste, kuriame gyvena. Tai bendruomenė, kuri tiksliai atitinka savo pavadinimą.“
Įsiliejusi į Naujų vėjų bendruomenę, Monika ėmėsi organizuoti reginius, skatinančius žmonių kūrybingumą, atgaivinančius senąsias tradicijas. Vienas pastarųjų bendruomenės projektų – per miesto šventę atgiję kairiajame Šventosios upės krante esantys seni ir nebenaudojami gimdymo namų ir elektrinės pastatai. Per visą šventę juose veikė menų dirbtuvės, buvo kuriamos instaliacijos, rengiami koncertai.
Pernai bendruomenė Šventosios pakrantėje buvo pastačiusi indėnišką palapinę, kurioje ištisus metus vyko įvairūs kūrybiniai užsiėmimai. Juose žmonės dalijosi tuo, ką jie patys moka daryti. Kas dalijosi pynimo, kas lipdymo iš molio ar odos apdirbimo patirtimi, kiti vesdavo jogos užsiėmimus, sutartinių pasidainavimus ir įvairias paskaitėles. Susibūrus gimdavo ir daug kitų idėjų. „Svarbiausia, kad žmonės pradėtų burtis, pradėtų bendrauti ir dalinis tuo, ką moka, – sumanymų tikslą apibūdina Monika. – Pradėjome Anykščiuose švęsti lygiadienį, gaivinti senąsias baltų kalendorines šventes. Tiesa, vyresniosios kartos Anykščių gyventojai vis dar atsargiai žiūri į mūsų iniciatyvas. Tarsi per padidinamąjį stiklą. Matyt, tam reikalingas laikas. O rajono savivaldybė labai palaiko ir remia bendruomenės veiklą. Ir ne tik mūsų. Jie apskritai skatina visas iniciatyvas, kurios Anykščių rajoną daro gyvesnį ir patrauklesnį.“
Ne laukti, o veikti
Į dažnai girdimą nusiskundimą, kad atokiau nuo didžiųjų miestų gyvenantys jauni žmonės neturi kuo užsiimti, Monika tik nusijuokia: niekas niekur nieko ant lėkštutės neatneša. Reikia pačiam daryti, o kai imiesi iniciatyvos, padedančių visada atsiranda. Įsikūrusi Anykščiuose Monika išmoko lipdyti iš molio. Tam Anykščiuose sudarytos visos sąlygos. Moderniame amatų centre yra pastatyta molio degimo krosnis, kur savo dirbinius galima išsidegti. Susipažinusi su Anykščių arbatos magijos steigėju Ramūnu Daugelavičiumi, Monika susidomėjo žoliavimu ir dabar, kaip pati juokauja, jos namai pilni įvairių žolelių. Praėjusią žiemą Niūronių audimo mokykloje mokėsi austi ir jau pati kelis rankšluosčius išsiaudė. Šiemet ketina mokytis sudėtingesnio audimo.
„Iš pradžių, kai pasigesdavau kokios veiklos, vis į Vilnių važiuodavau. Paksui pamąsčiau, o kodėl viso to, dėl ko važiuoju į sostinę, Anykščiuose nesuorganizavus. Ir ėmiausi veiklos. Net iš Tuvos gerklinio dainavimo meistrą buvau pasikvietusi. Pilna koplytėlė susirinko žmonių jo paklausyti“, – vis labiau besiplečiančiomis savęs realizavimo galimybėmis džiaugiasi Monika.
Šią vasarą M. Peldavičiūtė organizavo keletą vaikų stovyklų gamtoje. „Apie tik ką pasibaigusią miško stovyklą prie Anykščių esančioje Šimonių girioje vaikai atsiliepė kaip gyvenimą keičiantį įvykį, – džiaugiasi Monika. Visą savaitę vykus įvairiems užsiėmimas miške, stebėjus ir artimai susidraugavus su gamta, vaikai buvo giliai sujaudinti aptikus miško kirtimą. Tai mano didžiausia motyvacija padėti žmonėms susigrąžinti ryšį su Žeme, ir jei ne mums, tai tikiuos augančiai kartai pavyks išspręsti dabartines problemas ir išsaugoti mūsų gamtos išteklius.
Anykščių gamta ypatinga
„Anykščiai man – rojus žemėje. Čia pajunti, kaip, berods, Vaižgantas rašė, visos Lietuvos gamtos dvasią. Kažkas pakylėto virš kasdienybės. Neatsitiktinai, tiek daug poetų ir rašytojų yra kilusių iš šio krašto. Jie čia pasisemdavo įkvėpimo. Tą įkvėpimą pajutau ir aš pati, todėl Anykščius pasirinkau kaip savo gyvenamąją vietą. Čia man kyla labai daug minčių, naujų idėjų. Pasikrovusi tos geros energijos, imtis projektų galiu visoje Lietuvoje. Visada žinau, kad turiu savo žemę, kurioje pailsėsiu, atsikvėpsiu ir pasisemsiu naujų idėjų, naujo įkvėpimo. Tai pati nuostabiausia vieta, paskatinanti žmogų kurti, – neblėstančiu entuziazmu dalijasi Monika. –.Anykščiuose atradau iki šiol neatrastas savo šaknis, kurios manyje prikėlė ryšį su gamta, su baltiškais papročiais. Turiu draugų, kurie niekad nepiešę, atvykę į Anykščius pradeda tapyti. Tikrai pasikeičia gyvenimas čia atvykus. Daugiau kūrybos.“
Mėgstamiausia Monikos vieta – per Anykščių miestą savo vandenis nešanti Šventosios upė. Prie jos tarsi verda visas miesto gyvenimas, nes kur beeitumei, vis netoli Šventosios atsirandi. Dešinysis upės krantas pritaikytas pasivaikščiojimams. Čia įrengti takai, pastatyti suoleliai, įrengta kita infrastruktūrą. Tačiau Moniką vilioja kairysis upės krantas, kuriame išsaugota beveik neliesta gamta. Čia ji tokia, kokia savaime susiformavo. „Tai labai žavi vieta ir tikiuosi, kad ji bus išlaikyta, kad čia atokvėpį rastų tie, kuriems reikalingas artimas kontaktas su gamta. Anykščiai yra miestas, kuriame išlaikytas balansas tarp naujosios infrastruktūros ir gamtos. Darna su gamta, manau, stipriausia šio miesto pusė. Visuotinio skubėjimo, naujų technologijų eroje žmonės vis labiau ieško vietų, kur jie būdami gamtos apsuptyje atgautų jėgas. Ir rinksis tas vietas, kuriose ta darna su gamta išsaugota“, – svarsto pašnekovė ir priduria, kad būtų nuostabu, jei per miestą tekančios upės atkarpoje atsirastų daugiau valčių. Galbūt kažkas net galėtų imtis paplukdymo valtimi po Šventą paslaugų. Nors Šventąją seniai pamėgo baidarininkai, bet mieste joje gyvybės galėtų daugiau būti.
„Yra minčių pakartoti rašytojo Antano Vienuolio plaukimą. Jis iš Anykščių išplaukęs Šventosios upe sugebėjo iki pat Baltijos jūros nuplaukti, – apie naujus sumanymus užsimena Monika. – Sekmadieniais mėgstu pasivaikščioti po Anykščių šilelį. Labai patinka vaikščioti šilelio natūraliais takeliai palei upę. Smagu, kad statant Medžių lajų taką išsaugoti ir palei Šventąją vingiuojantys natūralūs keliukai.“
Dar viena Monikos mėgstama vieta – Šimonių girioje išlikusios kelios Inkūnų kaimo sodybos. Kaime seniai nebėra vietinių gyventojų, bet jo nepamiršta iš ten kilę kraštiečiai ar mėgstantys miško ramybę. Moniką taip pat traukia miško viduryje esantis kaimas, medinė, ant kalnelio stovinti kaimo bažnytėlė, vienintelis Anykščių rajone kabantis tiltas per Šventąją ir šaltinis, kurio vandeniu nuo senų senovės žmonės gydė visas kūno negales. „Gyvendama Anykščiuose visiškai nustojau gerti vandentiekio vandenį. Geriu gyvą šaltinių vandenį. Net pačiuose Anykščiuose yra šaltinis. Kartais vandens važiuoju į Inkūnus. Šaltiniai yra labai didelė Anykščių vertybė“, – ją paviliojusius privalumus vardija Monika ir prisimena visiškai neseniai pirmą kartą Baltijos arteziniame baseine mokslininkų atliktą giliai slūgsančių geologinių sluoksnių požeminio vandens amžiaus tyrimus, kurių metu nustatyta, kad žemiau nei 2 km gylio Lietuvos požeminio vandens amžius viršija 1,3 mln. metų ribą. Toks senas vanduo pasaulyje aptiktas pirmą kartą. Iki šiol seniausias 1 mln. metų amžiaus požeminis vanduo atrastas Nubijos vandeningame sluoksnyje Egipte ir 834 tūkst. metų senumo Guarani sluoksniuose Brazilijoje.
Kasdieniai pokyčiai
„Kartais juokauju, kad dar galiu įsivaizduoti, kokie bus Anykščiai po dviejų metų, bet kokie jie bus po penkerių – sunku įsivaizduoti. Miestelis labai keičiasi. Atnaujinamos gatvės, šaligatviai. Atsigauna nemažai senų pastatų. Jie pritaikomi šiandieninio žmogaus poreikiams, istorinę giją jungiant su modernumu. Malonu, kad miestas keičiasi ir pritraukia vis daugiau žmonių, pasiliekančių čia gyventi“, – pastebėjimais dalijasi M. Peldavičiūtė ir prisimena kažkada anykštėnų išsikeltą tikslą tapti žaliuoju miestu, kuriame būtų važinėjama tik ekologišku transportu..
Monikos įsitikinimu, plėtojant Anykščių miestą prioritetus diktuoja pati istorija, dėl ko prieš imantis kiekvieno darbo, įvertinamas jo poveikis gamtai ir stengiamasi, kad jai kuo mažiau būtų pakenkta kuriant šiuolaikinio žmogaus gyvenimui palankias sąlygas. „Kad žmogui būtų gera gyventi, jam labai svarbi visapusiška darna: darna su gamta, su savimi ir su žmonėmis, ir kad tokią darną kurtų sprendimus priimantys žmonės. Kai visa tai yra, žmogus jaučiasi laimingas, nes jame prabunda kūrėjo dvasia“, – savo pasirinkimą gyventi Anykščiuose apibūdina Monika Peldavičiūtė.
