Apie dzūkų šaltinius ir versmes – nauja knyga
Šiandien, birželio 2 d., 13 val. Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos lankytojų centro Merkinėje „Šalcinio” svetainėje bus pristatytas naujas Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos (LGT) leidinys – „Lietuvos šaltiniai ir versmės: Dzūkijos nacionalinis parkas“.
Tai jau trečioji LGT pradėtos leisti serijos apie nacionaliniuose, regioniniuose parkuose ar atskiruose regionuose esančius šaltinius ir versmes knyga. Pirmoji pasirodė 2012 m. ir buvo skirta Aukštadvario regioniniam parkui. Antroji – apie Žemaitijos nacionalinio parko šaltinius ir versmes – išleista 2014 m.
Per šio naujojo leidinio pristatymą su Dzūkijos nacionalinio parko ypatumais ir vertybėmis supažindins LGT direktorius Jonas Satkūnas. Pasak jo, Lietuvos gamta sukūrė palankias sąlygas kauptis dideliems požeminio vandens ištekliams. Hidrogeologų vertinimu, nedarydami žalos gamtai kiekvieną dieną iš žemės gelmių galime išgauti per 3 milijonus kubinių metrų gėlo geriamojo vandens. Tačiau tai tik nedidelė vandens apykaitos gamtoje dalis. Požeminis vanduo sudaro požeminio „vandens ciklo“ dalį. Kartu jis yra labai susijęs su atmosferos arba klimato procesais, su paviršinio upių ir ežerų vandens režimu, su šaltiniais ir pelkėmis. Gruntinio vandens ištakos upių, ežerų slėnių šlaituose ar artezinio vandens ištakos paviršiniuose vandens telkiniuose ir jų slėnių šlaituose ir yra vadinamos šaltiniais arba versmėmis.
Šaltinių Dzūkijos nacionaliniame parke susidarymo geologinės ir hidrogeologinės sąlygos, jų prieinamumas ir patrauklumas lankytojams, vandens cheminė sudėtis ir kt. vertinga informacija – visa tai skaitytojai ir ras naujajame leidinyje. Faktinius duomenis apie 37 šio parko šaltinius papildo istorinės žinios ar legendos.
Lietuvos šaltinių vandens tyrimų istorija gana sena. Pavienės versmės, ypač mineralinės, ištirtos ir aprašytos gerokai išsamiau už gėlo vandens šaltinius, o informacija apie juos žinoma jau nuo XV, XVIII ir XIX amžiaus. Tačiau vėliau hidrogeologai beveik pamiršo ne tik gėlo, bet ir mineralinio vandens versmes – apie požeminio vandens išteklius, jo kokybę buvo sprendžiama tik iš gręžinių tyrimų. Tačiau kiekvieno gręžinio duomenys apibūdina tik tą vandeningojo sluoksnio dalį, kurioje jis įrengtas. O šaltinis visada rodo tam tikro ploto, iš kurio jis surenka požeminį vandenį ir išplukdo jį į paviršių, būklę.
