Apie išskirtinį asmenį, kraštotyrininkų veiklos turinį, galimybes ir perspektyvas

Kovo viduryje į Kėdainių krašto muziejų, Vinco Svirskio kryžių salę, buvo pakviesti švietimo ir kultūros darbuotojai, besidomintieji krašto istorija, asmenys, kuriems kraštotyra yra pomėgis ar saviraiškos būdu. Sambūryje šįkart buvo ir būrelis svečių iš Vilniaus.

Pagarba valstybės kūrėjai

Režisierius Justinys Lingys (Vilnius) pristatė naują dokumentinį filmą ,,Vyrų šešėlyje“ (prieš mėnesį pirmąsyk šalyje viešai pademonstruotas Pernaravoje). Tai pasakojimas apie pedagogės, visuomenės veikėjos Jadvygos Juškytės iš Pernaravos gyvenimą ir darbus.

Kūrėjas akcentavo, kad dokumentinių filmų cikle pagarbą atiduoda XIX a. pabaigos–XX a. pirmosios pusės moterims, kurios dažnai nepelnytai likusios istorijos paraštėse, nors su tautos didžiavyriais klojo valstybingumo pamatus, vedė į Vasario 16-ąją. Filme telkiamasi ne į žaismo formas, bet į turinį, nes filmo raktažodžiai – atminties gaivinimas, jos saugojimas ir puoselėjimas. Todėl epizodais pasakojama apie tėvus, gyvenimo aplinką, knygnešę, daraktorę, mokytoją, šaulę, ,,Žiburėlio“ draugijos kūrėją, tautosakos rinkėją, publicistę, leidinių mokyklai rengėją, Palangos spektaklio aktorę, Didžiojo Vilniaus seimo dalyvę. Gilinantis į konkrečias tautai ir valstybei tarnavusio asmens situacijas, išvengiama patetiškos retorikos, tačiau įtampą kuria pasakojimas apie skausmingą J. Juškytės gyvenimo baigtį.

Pernaravos vaizdais, leidiniais, dokumentais ir nuotraukomis iliustruojamas pagarbus chronologinis pasakojimas apie moterį, kurios darbai buvo reikšmingi ne tik Pernaravos kraštui ar Kėdainiams, bet ir Lietuvos istorijai bei kultūrai. Kino juostoje gausiai faktų pažeria mokytoja Loreta Andrulienė, todėl kūrinio sutiktuvėse Kėdainiuose režisieriui J. Lingiui talkino ir ši lituanistė iš Josvainių gimnazijos Pernaravos skyriaus. Kraštotyrininkų susitikime mokytoja Loreta išplėtojo kai kuriuos J. Juškytės gyvenimo momentus, prisiminė, kaip ieškant buvo prakalbinti sutiktieji, kaip atrasti kai kurie dokumentai ir identifikuoti nuotraukų žmonės.

Beje, mokytoja L. Andrulienė jau ne vienus metus domisi išskirtinės asmenybės gyvenimu, vadovauja Jadvygos Juškytės fondui, su kitais rūpinosi, kad Pernaravoje atsirastų Jadvygos Juškytės gatvė, saugo autentišką nuotraukų albumėlį. Pedagogės kraštotyros rinkinys ,,Jadvygos Teofilės Juškytės atminimo įamžinimas Pernaravos miestelyje“ buvo eksponuotas 2012 m. kraštotyros darbų parodose Kėdainiuose ir Vilniuje. Režisierius J. Lingys pastebėjo, kad paribiuose galima atrasti unikalių žmonių, o prasmės paprastai gimsta ne triukšme. Todėl turi būti girdimas kūrėjo kvietimas pagal išgales padėti vieni kitiems kalbėti apie gėrį, susigrąžinti istoriją.

Tikimasi, kad filmas ,,Vyrų šešėlyje“, kurio kūrimą parėmė Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, bus skirtas ir edukacijai, pasieks mokyklas.

Galimybės ugdyti pilietį

Apie Nacionalinės mokinių ir jaunimo kraštotyros 2016–2018 metų ekspedicijos kryptis ir veiklos galimybes kalbėjo Arvydas Ščiukaitis – Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro Turizmo ir etnokultūrinio ugdymo skyriaus metodininkas. A. Ščiukaitis, vienas ekspedicijos vadovų ir koordinatorių, apžvelgė mokyklinės kraštotyros situaciją savivaldybėse. Išsamiau pristatė ekspediciją, kuri suteikia galimybių ugdyti tautinį orumą, pilietiškumą, asmens savivertę, saviraišką.

Ekspedicija skirta Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti. Pagrindinės tyrinėjimo temos: gimtojo krašto istorija, gamtos ir etnokultūros pažinimas. Dalyviai yra bendrojo ugdymo mokyklų, profesinio mokymo, neformaliojo vaikų švietimo įstaigų mokiniai, mokytojai, kiti švietimo ir kultūros darbuotojai. Šie darbuotojai ekspedicijoje dalyvauja kaip vadovai, konsultantai, vertintojai, gali individualiai pristatyti savo rinkinius. Kraštotyros darbas gali būti pateiktas ne tik spausdintas, bet ir internetiniame dienoraštyje (blog‘e). Geriausi rinkiniai paprastai patenka į mokslo institucijų archyvus.

Kiekvienais metais dar vyksta įvairūs kraštotyros konkursai, kuriuose kviečiami dalyvauti mokiniai.

Kraštotyros prasmės

Irena Seliukaitė – Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Meno ir kūrybinių industrijų politikos departamento direktorė, Lietuvos kraštotyros draugijos pirmininko pavaduotoja, valdybos narė – aktualizavo kraštotyrinės veiklos linkmes, pateikė pasiūlymų kultūros ir švietimo darbuotojams. Viešnios retoriškai klausta ir svarstyta, kam reikalinga kraštotyra.

Šeimos, krašto istoriją galima atrasti keliaujant, bendraujant, pažįstant, tiriant. Keičiantis kartoms, kinta ir istorijos samprata, tačiau kurti reikia ne iš griuvėsių. Einantį į gyvenimą jauną žmogų neretai reikia atvesti už rankos, profesionaliai parodyti pavyzdį, išmokyti pastebėti ir rinktis, brandinti nuovoką ir pagarbą, skatinti patirtimi įasmeninti istoriją. Suvokus, kuo gyvenamoji aplinka gali būti reikšminga konkrečiam žmogui ar šeimai, kyla kitokios istorijos pajautos, atrandamos kraštotyros prasmės. Pasakojimai gali atsirasti iš domėjimosi vietovardžiais, kraštovaizdžiu ir žmonėmis.

Šiandien nesitikint surasti ypatingų tautosakos pateikėjų, prasminga užrašyti konkrečių žmonių gyvenimus, o tuose pasakojimuose neretai pažyra ir autentiški tautos išminties bei kūrybos perlai. Kviesta sąžiningai fiksuoti, liudyti istoriją (neatmetant baltų, raudonų ar juodų ideologijų) ir dabartį, nes kraštotyrininkas yra ne istorikas ar teisėjas, bet metraštininkas. Viešnios lūpomis, reikėtų gyventi ne šūkiais, vajais ar akcijom, bet telktis į regiono kraštotyrininkų sambūrį.

Siūloma atrasti sau ir kitiems reikšmingus žmones, priartinti asmenybes, tęsti kaimų istorijas, domėtis bendruomenių, šiandienos ūkininkų veikla, Lietuvos pokyčiais per ketvirtį amžiaus.

Apie Lietuvos kraštotyros draugijos Kėdainių skyriaus veiklų tąsą kvietė diskutuoti Kėdainių krašto muziejaus edukatorė Regina Adomaitienė.

Lietuvos kraštotyros draugijos garbės narės Danutė Muzikevičienė ir Marija Šepetienė ieškojo atsakymų, kaip šiandien būtų galima jaunus žmones paskatinti tirti kraštą.

Tokių receptų nežino ir Kėdainių krašto muziejaus direktorius Rimantas Žirgulis, tačiau įsitikinęs, kad daug priklauso nuo vedlio, bendruomenių prioritetų, išmanymo ir motyvacijos.

Kraštotyrinio darbo prasmes regi rajono savivaldybės administracijos Švietimo ir kultūros skyriaus vedėjo pavaduotojas Kęstutis Stadalnykas, tačiau kultūros ir švietimo darbuotojams, Kraštotyros draugijos nariams ar prijaučiantiems reikia pasidėlioti bendros veiklos kryptis, pamąstyti dėl patrauklesnių metodų.