Apie pasaulį ir išnarintą emocijų „pirštą“
Šiandien įprasta daugiausia dėmesio kreipti į blogus dalykus: klaidas, nesėkmes, kvailybės apraiškas. Tačiau, kai dar dirbau žiniasklaidoje, man giliai įsirėžė vieno italo profesoriaus žodžiai, kad teigiamų dalykų pasaulyje yra kur kas daugiau, nei neigiamų. Paprasčiausiai, kai įvyksta kas nors blogo, mes nerimaujame, kad tai turės destruktyvius padarinius, tačiau mums visiškai natūralu, kai vyksta pozityvūs dalykai ir mes net nepagalvojame, kad jie geba „išgydyti“ daugumos blogybių padarytas žaizdas.
Yra toks anekdotas. Pacientas skundžiasi gydytojui, kad veikiausiai mirtinai serga, nes, kad ir kurią kūno vietą paliečia, visur labai skauda. Gydytojas, apžiūrėjęs pacientą, ramiai atsako: „Nieko nuostabaus. Esmė ta, kad pirštas, kuriuo viską liečiate, išnarintas – jį ir skauda.“
Tokiu „išnarintu pirštu“ labai dažnai tampa mūsų išankstinė nuostata susitelkti į trūkumus, o ne į nuostabius dalykus, kurių tikrai netrūksta.
Aišku, kai bandai mokyti kitus, visada geriausia pradėti nuo savęs. Tad ir aš šį kartą noriu akcentuoti ne septynių šimtų kultūrininkų laišką, jog Petrui Gražuliui ne vieta Seimo Kultūros komitete ar nevykusį viskuo nepatenkinto profesoriaus Kęstučio Glavecko protestą prieš virtualų Seimo posėdį, bet tai, kas dabartinio Seimo darbe mane įkvepia ir teikia vilties.
Ne vienas kolega parlamentaras, įsismarkavus pandemijai, stojo į pirmąsias „fronto“ linijas. Paulius Saudargas, Andrius Kupčinskas, Andrius Vyšniauskas – neabejoju, kad yra ir daugiau – atsiliepė į raginimą padėti medikams, kurie kovoja už koronavirusu sergančių žmonių gyvybes. Parlamentarai nuolankiai nešioja basonus, keičia ligonių sauskelnes, maitina juos ir atlieka kurjerių vaidmenį. Taip daro ne tik parlamentarai, bet ir pramogų verslo atstovai, verslininkai, vienuoliai iš Tiberiados brolijos – šimtai savanorių, kuriems artimo meilė nėra tik teorinė deklaracija.
Pažįstu taip pat Seimo narius, kurie, nors dėl specifinių sveikatos problemų negalėjo eiti savanoriauti į reanimacijas, tačiau, nesireklamuodami viešai, perka ir dovanoja ligoninėms būtinas pagalbos priemones, dirba savanoriais pagalbos telefonų tarnybose.
Mačiau ir Ingridos Šimonytės akis, kai, patvirtinus veiklos programą, naujoji Vyriausybė jau galėjo pradėti darbą. Nebuvo nei triumfo, nei galios kibirkštėlių, tik labai didžiulis rūpestis. Net ir žurnalistai nuščiuvo, kai bandė jos klausinėti, kaip naujoji Premjerė jaučiasi, o ji tik nuoširdžiai paprašė leisti negaišuojant pradėti spręsti problemas, nes kiekviena uždelsta akimirka gali kainuoti žmonių gyvybes. Niekada anksčiau tiek giliai nepajutau, kokie teisingi žodžiai, kad tikras lyderis įkvepia ne kalbomis, bet savo pavyzdžiu.
Per pastaruosius mėnesius sujaudino ir socialdemokratės Dovilės Šakalienės vieša kalba, kai ji drąsiai prisipažino apie savo sveikatos problemas. Norėdama padrąsinti kitus, tirpdydama stigmas. Taip pat jautrus, net kiek saviironiškas, Justo Džiugelio raginimas nebijoti skiepų ar buvusio legendinio krepšininko Sergejaus Jovaišos atsakingas požiūris į darbą, kai net po lūžusios kojos operacijos, su ramentais klibinkščiavo į svarbius balsavimus Seimo salėje.
Prisipažįstu, mane viltingai nuteikia ir Seimo atsijauninimas. Puikiai suprantu, kad jaunystė nėra dorybė ir greitai praeina. Deja, esu sutikęs nemažai jaunų žmonių, kuriems nėra pažįstamas žodis „atsakomybė“. Tačiau Seime matau jaunus kolegas, kurie spinduliuoja energija ir noru tarnauti Tėvynei. Jie svajoja, kad Lietuvoje išsiskleistų tos gerosios praktikos, kurias matė, keliaudami po kitas valstybes. Apie aplinkos apsaugą jie kalba jau ne lozungais, bet tai yra svarbi jų pasaulėžiūros dalis. Net neabejoju, kad ir jie darys klaidas, gal net aptings, tačiau, bent jau šiandien, jie suteikia parlamentui seniai neregėtos energijos.
Taip, Seime labai trūksta Irenos Degutienės išminties, neįprasta, kai nebėra Gedimino Kirkilo ar nuolatinio priešgynos Naglio Puteikio. Kita vertus, labiau pradedame vertinti Jurgio Razmos ar Rimos Baškienės patirtį ir tuo pačiu atrandame naujas idėjas, keistas politines konfigūracijas, kurios susidaro konkrečiais klausimais ir nėra griežtai susijusios su pozicijos/opozicijos perskyra.
Kol kas rašau labiau apie psichologinius dalykus, kurie labai svarbūs, bet nėra vieninteliai. Mano įsitikinimu, labai svarbu ir tai, kad naujoji Vyriausybė nepaskelbė apie politinę revoliuciją, apie tai, kad bus ištrinta viskas, kas buvo daroma per pastaruosius aštuonerius metus, kai dabartiniai valdantieji buvo opozicijoje. Tęstinumas, tobulinant, atrandant vis naujas galimybes, šiandien labai svarbu. Tai nereiškia, jog valstybėje nėra problemų. Tačiau revoliucijos nepadeda jų spręsti, bet tik sukelia daug triukšmo. Labai svarbu, jog visi dirbtume ne dėl įvaizdžio, reitingų, bet galvodami apie ilgalaikę perspektyvą.
Esu jau rašęs, kad valstybę įsivaizduoju, kaip didelį sodą. Labai svarbu tręšti vaismedžius, ravėti piktžoles, laistyti, jei ištiko sausra, genėti, kai tam yra poreikis. Tačiau dauguma dalykų auga patys, tik svarbu jiems netrukdyti, svarbu, kaip pabrėžė naujasis Sveikatos apsaugos ministras, nepamiršti, kad ne ministerija, bet gydytojai gydo žmones.
Puikiai suprantu, kad yra nemažai žmonių, kuriems pozityvas atrodo nuobodus, Tačiau koronaviruso pandemija turėjo mus išmokyti, jog „neigiamas“ testas yra laimėjimas ir būna situacijų, kai kurį laiką geriau pagyventi nuobodžiau tam, jog turėtume ateitį, kuri, tikiu, dar nustebins savo grožiu ir gerais dalykais.
Baigiu neįprastu palinkėjimu – jei pradės atrodyti, kad visas pasaulis aplink susimokė prieš jus, pasitikrinkite, gal paprasčiausiai kažkokia žaizdelė („išnarintas pirštas“) įsimetė į mūsų jausmus ir vertinimus ir dera ne „gelbėti“ pasaulį, bet pasirūpinti tuo, kas vyksta mūsų viduje. Pasaulis yra gražus ir ne blogiui priklauso paskutinis žodis, svarbu niekada nenuleisti rankų ir aušra visada pakeis sutemas.
Užsk. Nr. AN-034
