Apie politiką nenuobodžiai. Himnas – rimta giesmė

Himnai nūnai populiarūs. Jie giedami ambasadų priėmimuose, politiniuose susitikimuose, sporto varžybose. Himnas yra valstybės simbolis, panašiai toks kaip herbas ir vėliava, tiesa, atsiradęs kur kas vėliau nei pirmieji du. Kažkada rašiau, kad šalių vėliavos neretai atspindi ne tik nacionalinius jausmus ar tautos istoriją, bet taip pat ir papročius bei laikmečio realijas. Tas pats ir su himnais. Jų reikia atidžiai klausytis ir nepainioti – jei Slovakijos ir Slovėnijos vėliavos panašios, tai himnų tekstai tikrai skiriasi.

Galiu tik gerai atsiliepti apie mūsiškę „Tautišką giesmę“. Ji atspindi istorijos tęstinumą ir laimina valstybės vertybinius pagrindus. Lietuvos himne viskas subalansuota ir tvarkinga.

To negaliu pasakyti apie kitų šalių himnus.

Lietuviai kalba tautos vardu ir nemini atskirų istorinių asmenybių. Mūsų kaimynai lenkai savojoje tautinėje giesmėje įamžina generolą Henriką Dombrovskį, po paskutinio Žečpospolitos padalijimo emigravusį į vakarus. Dombrovskis, sukūręs vieną iš pirmųjų lenkiškų legionų užsienyje, raginamas grįžti iš Italijos į Lenkiją ir susijungti su savo tauta… O jau tada bus kardu atsiimta viską, ką paėmė priešai. Generolo garbei galima sakyti, kad himno žodžių jis paklausė, į Lenkiją grįžo, vadavo Lenkiją Napoleono pašonėje. Šiaip jau vardais minimų herojų himnuose nedaug. Jei prisiminsime SSSR himną, tai jame buvo minimi Leninas ir Stalinas, vėliau pastarąjį pakeitė partija… Tarybinę Lietuvą kažkada, pasak himno, sukūrė liaudis, o padėjo jai didi rusų tauta… Kas beprisimena… Kurį laiką rusų himnas iš viso neturėjo teksto, vėliau prisiminė tą patį – sovietinį.

Dombrovskio mazurka (taip lenkai vadina savo himną) yra įdomi tuo, kad jos melodiją naudojo ir Jugoslavija, kurios himnas vadinasi „Ei, slavai“, matomai atspindintis panslavizmo idėjas. Tai ne vienintelis atvejis, kai tą pačią melodiją naudoja kelios šalys. Estų ir suomių himnų melodija ta pati, kas metų metais kelia antiestiškas pašaipas – himnas suomių, sostinė danų (Tallinn pažodžiui reiškia danų miestą), degtinė – ruso, o turistai iš „negeriančių“ šalių.

Atidžiai paklausę sutiksite ganėtinai optimistiškai nuteikiančių himnų. Lengvabūdžiai italai mini savo šalį kaip mylimą moterį, meilę kuriai XIX amžiuje metais parašė tuo metu vos 20–ies amžiaus Goffredo Mameli. Tiesa, daug kas pasaulyje žino vadinamą vergų chorą iš G.Verdi operos „Nabucco“, vadinamą antruoju himnu, tačiau jis nėra toks linksmas ir optimistiškas, kaip pirmasis. Himnas – nebūtinai odė arba maršas. Izraelio šalies tautinė giesmė „Viltis“ nepaprastai melodinga iš liaudies kūrybos kilusi daina, Šventojo Sosto himnas – nors ir vadinamas maršu, bet skambantis kaip nuoširdi malda. Jo autorius, beje, vienas žymiausių prancūzų kompozitorių – Charles Gounod, pas mus daugiausia žinomas operomis „Faustas“ bei „Romeo ir Džiuljeta“.

Daugybė himnų mena netolimą istoriją, jos skaudulius ir viltis, ypač Afrikoje ir Lotynų Amerikoje. Kelios dešimtys himnų dėkoja Dievui ir žmonėms už tai, kad gyvena Dievo duotame pasaulyje. Lietuviai, beje, Dievo nemini (šiaip ar taip Kudirka buvo liberalas), latviai prašo, kad Dievas juos laimintų (be jo, atrodo, nekaip), britams pakanka, kad Dievas saugotų Karalienę, o jau kitką pasidarys patys. Vengrai dar labiau įžūlūs. Jie vos ne barasi su Dievu, sakydami, kam jis paliko juos likimo valiai, leisdamas ateiti turkams, mongolams ir kitoms negandoms. Apie sovietines negandas nekalbama, nes himnas sukurtas XIX amžiaus pradžios poeto, kai sovietų imperijos atsiradimas ir atėjimas išties rodėsi neįtikėtinas.

Tačiau yra ir daugiau priekaištautojų. Ne viena Afrikos šalis iki šiol bara buvusius kolonizatorius. Burkina Faso himne prisimenamos kovas su prancūzais, visomis blogybėmis prancūzus kaltina alžyriečiai, italai kaltina austrus, o vietnamiečiai žada liūdnas pasekmes kiekvienam, kas išdrįstu paleisti raketą į jų šalį. Kinus į priekį veda „savanorių maršas“, o autonominės Tuvos himno giedotojai siūlo eiti… į mišką, kuris jų žmones ir maitina, ir rengia. Ne viena šalis džiaugiasi savo laikinu egzistavimu, o štai albanai mano, pasak himno žodžių, kad neišnyks niekada, bus per amžių amžius. Pavydėtinas optimizmas, žinant, kad albanai ne pėsti – šiandien turi net dvi valstybes.

Norvegija, kurios himno autorius Bjørnstjerne Bjørnson, bene vienintelis už literatūrinę veiklą apdovanotas Nobelio premija, rašo, kad žmonės nėra labai tobuli, bet kraštas gražus ir nėra ko nusiminti. Romantiškai nuteikia JAV himnas, skambantis ne kaip tautos giesmė, o veikiau kaip asmeninė refleksija. Kur kas pesimistiškesnis Ukrainos himnas, kuriame įamžinama baisiai daug negandų, bet išlieka tikėjimas, kad gal ateityje bus kiek geriau.

Negali būti blogiau, jei vienus saugo Dievas, kiti saugosi raketomis, treti savanoriais eina į karą. O lietuviai siūlo eiti takais dorybės. Šaunuoliai. Taip ir reikia!

_________________

Pasitikrinkite savo žinias

Lietuvos himno tekstui gerokai per 100 metų, tačiau tai santykinai naujas himnas.

 Kraunasi ...

Sužinokite teisingą atsakymą >>

Užs. Nr. EV-0016