Apie politiką. Seimą ir svajonę apie tvirtą tiltą
Kiekvieną kartą, kai sutinku seniau nematytą bičiulį, išgirstu tą patį klausimą: kaip tu ten, suprask – Seime, iškenti? Esu dirbęs universitete, mokykloje ministerijoje, interneto dienraštyje ir niekam nekildavo klausimų, kad galbūt kankinuosi.
Aišku, yra ir kita medalio pusė. Labai mėgstu bendrauti ir diskutuoti su žmonėmis. Tad ir šiandien galiu tvirtai pasakyti, kad pokalbiai su žmonėmis įvairiose Lietuvos vietose yra maloniausia Seimo nario prievolė. Tačiau ir vėl, į susitikimus vykdavau ir prieš tai, kol nebuvau išrinktas į Seimą. Buvau pristatomas, kaip filosofas, kaip knygų autorius ar žiniakslaidos priemonės redaktorius ir visa tai buvo pateikiama kaip garbingos profesijos, su kurių atstovais visi mielai bendrauja. Dabar jau, kai esu pristatomas, ir paminima, kad esu Seimo narys, matau, kaip ne vieno žmgoaus akys apsiniaukia. Taip pat ir bendravimas tampa kur kas labiau įsitempęs. Bent jau tol, kol žmonės įsitikina, kad visai nekentinu jiems “smegenų muilyti”.
Tad bendras įvaizdis toks, jog Seimo narys kankinasi rėksmingose plenariniuose posėdžiuos, taip pat ir kitiems, anapus Seimo ribų, bendravimas su parlamentaru paprastai būna nenuoširdus, surepetuotas ar net varginantis.
Puikiai suprantu, kad ir aš pats ir mano dabartiniai kolegos ir ankstesnių Seimų nariai labai prisidėjo, kad tokie įvaizdžiai susiformuotų. Tačiau, pripažinkime, jie tampa problema ne tik “seimūnams”, bet ir visai valstybei, nes trukdo keisti politinę kultūrą, kovoti su parazituojančiu politikavimu.
Jau ne kartą išbandėme įvairias alternatyvas politikoje, kai į valdžią veržėsi verslininkai, pramogų paaulio atstovai ar “politikoje nesusitepę” ekspertai. Deja, visais atvejais teko ir dar tenka gelbėtis nuo pačių “gelbėtojų”.
Ekspertai reikalingi politikoje, nes turi kompetenciją ir svarbia patirtį konkrečioje srityje ir gali padėti palyginti alternatyvius sprendimus. Tačiau pavojinga iliuzija, kad ekspertas, pasitelkęs vien profesinę kompetenciją, gali atrasti vienintelį teisingą sudėtingų politinių problemų sprendimą. Buvome liudininkai, kaip „ekspertai“ vadovavo Švietimo ir mokslo ar Kultūros ministerijoms, kaip jiems iki šiol sekasi spręsti problemas Socialinės apsaugos ir darbo ar Sveikatos apsaugos ministerijose. Akivaizdu, jog jie negali pripažinti politikams akivaizdžios tiesos, kad daugumos problemų sprendimas reikalauja kompromisinio susitarimo, skirtybių vienovės, o ne vienos pozicijos paskelbimo absoliučia tiesa. Kai politinis dialogas keičiamas eksperto monologu, mes rizikuojame, kad įsivyraus vien ekonominio veiksmingumo kriterijus, kuris neatsižvelgia į kiekvieno žmogaus unikalumą, laisvės, bendruomeniškumo vertę.
Žymus sociologas Zygmuntas Baumanas ne kartą perspėjo, kad populistinė anti-politika visus piliečius paverčia amžinai nepatenkintais ir suirzusiais vartotojais. Nors tradicinės politikos kritikai paprastai daug kalba apie vertybes, tačiau jų žodžiai įžūliai skiriasi nuo to, kaip jie gyvena. Pavyzdžiui, skurstančių, nusivylusių žmonių politiniu advokatu siūlosi būti verslo magnatai, kurių pačių įmonėse socialinio teisingumo nė su žiburiu nerasi.
Vartotojai dievina pažadus, jiems patinka ieškoti „atpirkimo ožių“ ir guostis, kad nusipelnė gyventi geriau ir jau greit ateis tas, kuris „išspardys“ visiems užpakalius. Paradoksalu, jog net kartą ar kleis kartus nusivylę, vartotojai nekeičia elgesio modelio, bet mieliau ieško stipriau žadančius spardyti „gelbėtojus“.
Tikrai nesiginčiju, kad ir politinė demokratija neveikia tobulai. Politikai dažnai žada daugiau nei gali ištesėti, o patekę į atsakingas pareigas pradeda rūpintis savo interesais, o ne bendruoju gėriu. Tačiau nepamirškime, kad politika gimė kaip alternatyva „stipresniojo teisei“. Šiandien mums reikia ne „mažiau politikos“, bet turime grįžti „atgal prie politikos“. Mums reikalingos politinės diskusijos, kurios turi pakeisti seklų politikavimą. Tokių diskusijų tikslas – pasiekti sutarimą, kokius tikslus mes keliame švietimo, socialinės ir sveikatos apsaugos sistemoms, kas yra kultūros politikos prioritetai, kaip sugražinti tarpusavio pasitikėjimą į valstybę. Mums, kaip politinei bendruomenei, gyvybiškai reikalingas tikras politikų parlamentas.
Deja, tas, kurį šiandien turime, labai toli nuo to, kurio reikia tikrai stipriai, teisingai ir klestinčiai valstybei. Situaciją įmanoma pakeisti tik per kūrybą, o ne griovimą. Tikrai yra žmonių, kurie turi pakankamai kompetencijos, kūrybiškumo ir idealizmo, idant galėtų būti puikiai parlamentarais. Taip pat ir dabartiniame parlamente, patikėkit, netrūksta žmonių, kurie turi politinio talento ir jiems rūpi bendrasis gėris, tačiau jiems labai sunku aktyviau reikštis bendrojo toksiško cinizmo atmosferoje, kai bet kuri parlamentaro iniciatyva visuomenėje priimama įtariai ar pašaipiai.
Jei iš tiesų norime būti piliečiai, o ne tik suirzusiais ir nuolat nepatenkintais „politinio spektaklio“ žiūrovais, turime vadovautis principu: užuot keikę tamsą, uždekime žvakę.
Na, o grįžtant prie teksto pradžioje suformuluoto klausimo, galiu drąsiai atsakyti, jog nesijaučiu Seime kankinys ir pirmiausia dėl to, kad nesijaučiu kuo nors geresnis ar vertingesnis už kitus mano kolegas. Man tikrai daug kas nepatinka Seimo darbe. Bandau tai keisti. Tikrai ne visada pasiseka. Neretai įsitikinu, kad turiu aptirpdyti puikybę ir dar daug ko išmokti. Ar jaučiuosi esantis savo vietoje? Veikiau taip, nei ne. Tačiau puikiai suprantu, kad politikoje tai nusprendžia rinkėjai.
Ar susitikimai su žmonėmis tėra parlamentaro rūpestis savo žinomumu? Nemanau. Man tai galimybė išgirsti autentiškas patirtis, suprasti, kaip skirtingi žmonės įvairiai mato tuos pačius įvykius. Bandau aiškinti savo poziciją, mokausi ne tik kalbėti, bet ir klausytis. Mano įsitikinimu, susitikimai svarbūs ir tuo, kad pamažu statome tiltą tarp žmonių ir valdžios. Tokio tilto, mano įsitikinimu, šiandien itin trūksta ir, kol jo nėra, tenka murkdytis politikavime bei populizme.
Užsk. Nr. AN-007
