Apie šv. Juozapą, iššūkius šeimai ir „gynybinį mąstymą“
Popiežius Pranciškus šiais metais ragina įdėmiai apmąstyti šventojo Juozapo, Jėzaus Kristaus globėjo, pavyzdį. Kuo mums šiandien gali būti svarbus Juozapas?
Kiekvienas, spėju, atrasime jį savaip. Svarbu ieškotume ir stengtumėmės suprasti, ką šiandien reiškia pasiaukojantis atsakomybės prisiėmimas, bendrystė, darbas, pagaliau – pati šeima. Tikrai verta kiekvienam savęs paklausti – kiek aš į savo gyvenimą įsileidžiu šv. Juozapo dvasios? Atkreipkime dėmesį, kad šio drąsaus ir išmintingo vyro gyvenimas buvo labai sudėtingas. Vien jau ta drama, sužinojus, kad Marija laukiasi, bandymas apsaugoti kūdikį bet kokia kaina, tampant pabėgėliu. Jis buvo šalia savo šeimos Betliejuje, vėliau mokė Jėzų amato ir tyliai baigė žemišką kelionę. Kai prasideda viešoji Jėzaus veikla, apie šv. Juozapą jau nieko nebegirdime.
Juozapas yra tapęs šeimos žmogaus simboliu. Kaip šiandien mes turėtume ginti šeimą nuo daugybės išbandymų?
Labai sudėtingas klausimas, į kurį dažnai pateikiami pernelyg supaprastinti atsakymai. Jau prieš kurį laiką švenčiau savo santuokos „sidabrinę“ sukaktį, mano tėveliai jau seniai atšventė „auksines“ vestuves. Ar tai reiškia, kad mes kuo nors geresni, labiau Dievo mylimi, nei tie, kurie nesukūrė santuokos ar kurių santuoka sugriuvo? Nemanau. Nors, kita vertus, galiu drąsiai sakyti, kad šeima yra didžiausias turtas, kurį turiu.
Šiandien, kai ginama šeima, tai neretai daroma nelabai krikščioniškai, suabsoliutinant institucinį jos pavidalą. Paradoksalu, bet dažnai už šeimas kovojančios organizacijos nesąmoningai perima neoliberalų mąstymo modelį, tik jį pritaiko ne individui, bet šeimai ir pastaroji pradedama suvokti, kaip visiškai uždara ir savipakankama monada, kurios nariai tėra jos dalys, turinčios paklusti visumai.
Tačiau esmė ta, kad šeima yra dovana jos nariams, galimybė išsiskleisti, itin svarbi terpė, bet visada ji yra priemonė, o ne tikslas. Nes tikrasis tikslas yra asmuo, kuris yra bendruomeniška būtybė ir todėl šeima atliepia pamatinius asmens poreikius.
Kodėl visa tai pabrėžiu? Nes tikrieji iššūkiai šeimai šiandien kyla ne iš partnerysčių, seksualinių mažumų, islamo ar liberalizmo, bet iš bendrystės ir besąlygiško priėmimo trūkumo pačiose šeimose.
Todėl man visiškai nesuprantama, kai krikščionys, kuriems rūpi šeima, pradeda kovoti ne už šeimos dvasios stiprinimą, bet prieš tariamus priešus, kurie esą gali sugriauti šeimas iš išorės. Taip, bendra malda, rekolekcijos, visapusiška psichologinė ir dvasinė pagalba labai reikalinga šeimai. Tačiau šiandien dažnai šeimos eikvoja laiką, kurį galėtų skirti bendrystei, idant piktintųsi, jog kažkas nesupranta šeimos svarbos, ne taip gyvena, ne taip elgiasi lovoje.
Visiškai sutinku, kad ekonominė sistema, teisinė tvarka gali būti daugiau ar mažiau palanki bendrystės šeimoje stiprinimui. Tačiau nesutinku, kad galime užmerkti akis, jei pačioje artimiausioje aplinkoje, kurioje turi tarpti pasitikėjimas ir meilė, pradeda skleistis smurtas ir agresija. Deja, bet kaip yra aiškiai pripažinęs popiežius Pranciškus, įvairūs skandalai sugriovė naivų tikėjimą, kad šeimos ar parapijų viduje negali klestėti smurto ir vienas kito žeminimo piktžolės.
O kaip reaguoti į žmones, kurie nenori sudaryti šeimų, bet reikalauja, jog jų sąjungos turėtų tokį patį statusą valstybėje, kaip šeima?
Absurdiška neigti, kad nėra skirtumo tarp santykių, kai du sutuoktiniai įsipareigoja vienas kitam iki gyvenimo pabaigos, net jei neretai neišlaiko šio įsipareigojimo, ir santykių, kai nenorima įsipareigoti. Tačiau mes susiduriame su kur kas sudėtingesne problema – yra žmonės, kurie norėtų sudaryti santuoką, bet negali, nes Lietuvos Konstitucija labai aiškiai apibrėžia, kad santuoką sudaro du asmenys – vyras ir moteris.
Čia, mano galva, situacija, į kurią Bažnyčia ir valstybė žvelgia iš skirtingų atskaitos taškų. Katalikų Bažnyčia aiškiai apibrėžia, kad santuoka ir šeima neatsiejamos ir ragina homoseksualius asmenis laikytis skaistumo. Tačiau politikas, nepriklausomai nuo jo požiūrio į Išganymą ir religinius dalykus, privalo laikytis nuostatos, kad visi piliečiai turi turėti vienodas teises ir mes negalime nurodyti, kuris gyvenimo būdas teisingiausias, jei tik įsitikinimai ir elgesys nesukelia grėsmės kitiems. Natūralu, kad ir popiežius Pranciškus ne kartą pabrėžė, jog valstybės požiūriu būtų teisinga įteisinti tokias civilines sąjungas, kurios leistų saugiau ir oriau jaustis tiems, kurių bendrystės negalime laikyti tradicine šeima.
Žinau, kad yra krikščionių politikų kurie mano, kad pakaktų leisti visiems norintiems įforminti ūkines sąjungas, nekalbant apie šeiminio pobūdžio santykius. Tačiau toks sprendimas neišspręstų visų klausimų ir ignoruotų faktą, kad kalbame apie partnerystę, kurios pirmutinis tikslas – ne bendra ūkinė veikla, bet įsipareigojimas bendrystei, dalinimasis teisėmis ir pareigomis.
Tačiau yra nuogąstavimų, jog bus pastangų prilyginti partnerystę šeimai. Ar jūs manote, kad tarp šių sąjungų nėra skirtumo?
Esminis skirtumas – atvirumas gyvybės pradėjimui. Šeima neapsiriboja tik dviejų žmonių bendryste, bet yra atvira naujoms. Vienalytė partnerystė neturi šio aspekto ir tai yra esminis skirtumas. Žinau, kad yra kartu gyvenančios homoseksualios poros, kurios reikalauja teisės įsivaikinti ar apeliuoja į „surogatinę motinystę“. Yra valstybių, kur tai įteisinta. Tačiau čia jau įsijungia vaiko teisės turėti mamą ir tėtį perspektyva, kurios negalime ignoruoti.
Tai jau visai nauja diskusija, kuri nėra susijusi su žmonių, negalinčių ar nenorinčių sudaryti santuoką, teise į saugų ir orų gyvenimą.
Šeimos, grįstos santuoka, atvirumas gyvybei bei įsipareigojimas pradėtą gyvybę puoselėti ir lydėti iki tol, kol pilnametis asmuo taps visiškai už save atsakingas – tai svarbiausias skirtumas tarp šeimos ir bet kokių kitų civilinių sąjungų.
Žvelgiant iš Bažnyčios pozicijos, šeima yra pirmesnė nei valstybė. Šeimą žmonės sukuria per santuoką ir jokia valstybė negali pradėti „kurti“ šeimų, tačiau gali ir net privalo užtikrinti visų piliečių pamatines teises.
Prieš kurį laiką Lietuvos Konstitucinis teismas paskelbė išaiškinimą, kad santuoka nėra vienintelis būdas sukurti šeiminius santykius. Man toks išaiškinimas atrodo abejotinas, tačiau teisinėje valstybėje turime juo vadovautis, kol nėra pakeista Konstitucija ar nėra pateiktas kitoks išaiškinimas. Šioje situacijoje aiškus apibrėžimas, kas yra „partnerystė“, tik padėtų mums aiškiau apibrėžti santuoka grįstos šeimos svarbą valstybei.
Kodėl pakankamai didelė krikščionių dalis su baime žvelgia į lyčiai neutralias partnerystes?
Mano įsitikinimu, čia kalta „gynybinė sąmonė“, kuri būdinga nemažai daliai šių laikų krikščionių. Pasiduodama „apsiausto miesto“ jausmui ir nelieka vietos pamatinei tiesai, kad mes turime skelbti Gerąją Naujieną ir kiekviename žmoguje matyti brolį ar sesę.
Man skaudu ir nepriimtina, kai apie homoseksualius žmones pradedama kalbėti kaip apie „juos“, tarsi antrarūšius ir mažiau brangius Kūrėjui.
Apmaudu, jog netrūksta ir krikščioniškų organizacijų ar net žiniasklaidos, kuri labai sekliai pateikia krikščionišką asmens ir šeimos sampratą. Pagaliau trūksta elementarios atjautos, supratimo, kad visi žmonės, nepriklausomai nuo įsitikinimų, lytinės orientacijos, labai skaudžiai išgyvena atstūmimą, panieką. Mano galva, krikščionys visada privalo būti tų, kurie kenčia, yra niekinami, pusėje.
Kaip politikas aš taip pat privalau siekti, kad Lietuvoje nebūtų užmirštų žmonių, kad kiekvienas jaustųsi oriai ir saugiai. Sutinku, kad galima diskutuoti apie tai, kaip turi būti įteisinta lyčiai neutrali partnerystė, kokios yra parnerių teisės, tačiau, mano galva, nėra sąžininga ir teisinga tokios partnerystės neįteisinti.
Lietuvos vyskupai yra perspėję, kad Partnerystės įstatymas gali įnešti sumaišties. Taip pat yra pateikiamas argumentas, kad, kartą nusileidus, bus atverta Pandoros skrynia ir proceso jau nebesuvaldysi.
Pradėsiu nuo „kartą nusileidus“. Tai skamba taip, lyg vyktų mūšis tarp įvairių grupių ir įstatymai priimami, nes kažkuri grupė turi jėgos „paspausti“. Tai marksistinis požiūris, kuriam Bažnyčios socialinis mokymas yra pateikęs alternatyvą – bendrojo gėrio perspektyvą. Visi įstatymai turi orientuotis į bendrąjį gėrį, kuris pranoksta kurios nors grupės įnorius. Partnerystę turime apibrėžti Civiliniame kodekse ne todėl, kad kažkas spaudžia, bet dėl to, kad tai teisinga ir leidžia saugiau bei oriau gyventi daliai visuomenės narių.
Visada įdėmiai klausausi, ką Lietuvos vyskupai sako apie visuomeninius procesus. Puikiai suprantu rūpestį dėl šeimos vaidmens silpnėjimo šiuolaikinių žmonių gyvenime. Tačiau negaliu sutikti dėl to, kad yra koks nors kitas kelias, nei liudijimas savo gyvenimu, kuris gali paveikti tuos žmones, kuriems Bažnyčios hierarchų kalbėjimas neatrodo aktualus.
Noriu atkreipti dėmesį ir į tai, kaip žmonės per rinkimus reagavo į politines jėgas, kurios įsijautė į Bažnyčios gynėjų vaidmenį. Tikrai nemanau, kad šiandien Lietuvoje turime tik vieną nuošimtį žmonių, kuriems svarbu krikščioniška politika. Paprasčiausiai šiandien nebeįtikina vien retorinės figūros ir noras kovoti prieš visus.
Labai gaila, kad pandemija gerokai sujaukė galimybes ramiai diskutuoti svarbiomis temomis. Tokia diskusija, manau, ištirpdytų nepagrįstas baimes. Aišku, niekada neatmetu galimybės, kad galiu klysti, gal kažką klaidingai suprantu.
Ar dabartinės sudėties Seimas gali priimti pataisas Civiliniam kodeksui, įteisinančias partnerystę?
Šiandien svarbiausi klausimai yra pandemijos suvaldymas, išmintingas „išėjimas“ iš karantino, taikli pagalba visiems, nukentėjusiems nuo koronaviruso iššūkio. Taip pat turime galvoti apie ekonomikos atgaivinimo planą, investuojant ES paramą.
Svarbu ir tai, kad neapsiribotume vien ekonominiu lygmeniu. Labai svarbu, kad žmonės atsigautų psichologiškai, sugebėtume išvengti susikaupusios agresijos, nerimo „sprogimo“. Turime būti dėmesingi kaip prie naujos situacijos prisitaiko vaikai, kaip sustabdyti smurtą namų aplinkoje. Šiame kontekste kyla klausimas ir dėl teisinio partnerysčių reglamentavimo.
Noriu pabrėžti, kad turėtume į viską žvelgti sistemiškai ir vengti vieno ar kito įstatymo demonizavimo. Bet kuris teisinis aktas atsiskleidžia plačiame kontekste.
Neabejoju, jei Civilinio kodekso pataisos bus svarstomos Seime, aistrų bus daug, kaip ir bandymų manipuliuoti žmonių baimėmis, krautis politinį kapitalą. Tačiau tikiu, kad tikrai galime priimti tokias pataisas, kai visi jaučiamės laimėtojai, o ne pralaimėtojai. Jau pabrėžiau, kad tikiu bendrojo gėrio perspektyva. Net neabejoju, kad vienos socialinės grupės gerovė stiprina visą visuomenę. Svarbu, kad, priimant didelį rezonansą turinčius teisės aktus, vyktų rimta diskusija, būtų išklausyti visi balsai ir kiekvienas parlamentaras balsuotų atsakingai, remdamasis sąžine.
Mes, krikščionys, iš Jėzaus globėjo šv. Juozapo turime išmokti kantriai, sąžiningai vykdyti savo misiją ir nepasiduoti baimei. Ji labai prastas patarėjas.
Klausinėjo J.M.
Užsk. Nr. AN-035
