Aplinkos viceministras M. Norbutas: kas pasiūlė miškų valdymo pokyčius – miškininkai ar ministerija?
Diskusijoms dėl valstybinių miškų valdymo pakeitimų įsisiūbuojant, vis intensyviau skinda kalbos, kad ministerijos pasiūlytas planas yra „radikalus“. Miškininkų bendruomenės atstovai ima tvirtinti, kad tokiam pertvarkymui nėra pasirengta ir jis neva paralyžuos visą sistemą. Vis dėlto, tyčia ar ne, mažai kas drįsta atvirai prisipažinti, kas padėjo pagrindus siūlomiems pokyčiams.
Reforma ar pertvarka
2016 m. rugsėjo 5 d. miškų urėdijų veiklos optimizavimo komisija, kurioje buvo gausus būrys urėdų ir kitų miškininkų, taip pat ir Lietuvos miško ir miško pramonės darbuotojų profesinių sąjungų federacijos pirmininkė, pateikė konkrečius pasiūlymus, kaip užtikrinti miškų sektoriaus ekonominį gyvybingumą.
Minėtuose siūlymuose teigiama, kad tam tikra struktūrinė valstybinių miškų ūkio sektoriaus pertvarka yra būtina. Dar daugiau – aiškiai konstatuojama, kad neatlikus struktūrinių reformų ilgesnėje perspektyvoje vis daugiau miškų urėdijų susidurtų su ekonominiais sunkumais. Ir galiausiai yra konkretus siūlymas – formuoti stambesnes ilgalaikėje perspektyvoje ekonomiškai gyvybingas valstybės įmones – miškų urėdijas. Susitarta ir tai, kas laikoma stambesne įmone: tai daugiau kaip 25-30 tūkst. ha valstybinės reikšmės miškų ploto valdantis ir daugiau kaip 100 tūkst. m3 medienos per metus kertantis vienetas. Kitas svarbus aspektas – minėta miškininkų komisija pasiūlė labai aiškius kriterijus girininkijų dydžiui ir jų darbuotojų skaičiui nustatyti, pagal kuriuos vidutinė girininkija turėtų būti apie 3 tūkst. ha, o joje turėtų dirbti 3 specialistai.
Taigi, šiais miškininkų bendruomenės pasiūlytais kriterijais ir remiasi Aplinkos ministerijos pasiūlyta miškų urėdijų pertvarka į centralizuotai valdomus ne mažiau kaip 25 regioninius valstybės įmonės padalinius – miškų urėdijas. Prie viso to, atsižvelgiant į miškininkų aptartus kriterijus, siūloma išlaikyti esamą girininkijų, kaip smulkiausių, bet labai svarbių miškininkystės, vienetų skaičių su visais šioje grandyje dirbančiais specialistais.
Jei pažvelgtume iš šalies, tai pamatytume, kad ministerijos siūlomų struktūrinių pokyčių netgi reforma vadinti negalima. Iš esmės siūloma palikti tą pačią trijų lygių valstybinių miškų valdymo sistemą, kurioje pirminiu miškininkystės vienetu, kaip buvo, taip ir liktų šiandien veikiančios girininkijos, viduriniame lygmenyje dabartinių miškų urėdijų pagrindu būtų formuojami regioniniai įmonės padaliniai, ir galiausiai vietoje dabartinės Generalinės miškų urėdijos, Valstybinio miškotvarkos instituto ir iš dalies centralizuojant bendrąsias administracines miškų urėdijų funkcijas būtų formuojama centrinė įmonės administracija.
Ypač svarbu tai, kad ir miškininkų bendruomenė, ir ministerija vienodai supranta valstybinių miškų ir jų tinkamo tvarkymo svarbą Lietuvos visuomenei. Mes visi siekiame to paties tikslo – išsaugoti Lietuvos valstybinius miškus valstybės rankose, o šių miškų tvarkymą patikėti kompleksinę miškų ūkio veiklą vykdysiančiai valstybės įmonei. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnis be jokių išlygų garantuoja, kad valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, o Miškų įstatyme, įskaitant ir šiuo metu ministerijos siūlomus pakeitimus, aiškiai įvardinama, kad tuos miškus tvarko valstybės įmonė, kuri pagal Lietuvos Respublikos įstatymus niekaip negali būti privatizuota.
Netikėta kaip sniegas žiemą
Ne kartą buvo minėta, kad valstybinių miškų valdymo struktūros pertvarkymo klausimas Lietuvoje nagrinėjamas jau eilę metų. Bene išsamiausią studiją šiuo klausimu prieš gerą dešimtmetį atliko dabartinio Aleksandro Stulginskio universiteto mokslininkų grupė, vadovaujama miškininkams puikiai žinomo gerbiamo miškininko profesoriaus Romualdo Deltuvo. Gal kas ir primiršo, kad toje studijoje buvo nagrinėtos įvairios valstybinių miškų valdymo struktūrų alternatyvos ir kaip tinkamiausia Lietuvai buvo pripažinta vienos įmonės alternatyva, kartu nurodant, kad tokį modelį reikėtų įdiegti maždaug per dešimtį metų. Ką gi – dešimtmetis praėjo, o šiandien vis dar girdime, kad pertvarkai į vieną įmonę nėra pasiruošta. Tai ir po dešimties metų nebus pasiruošta, jei kiekvieną kartą viską bandysime pradėti nuo nulio – vėl iš naujo svarstysim seniausiai apsvarstytas alternatyvas ir bandysim iš naujo išradinėti dviratį, vietoje to, kad pasinaudotume savo pačių ir savo kolegų įdirbiu ir žengtume tolesnius žingsnius.
Reikia atkreipti dėmesį, kad pasirengimas iš esmės nepriklauso nuo iš anksto atliktų darbų. Nenorint permainų – darbai tiesiog nedaromi. Dėl to nuolatos (ir pernai, ir šiemet) kartojama, kad nėra vieningos informacinės sistemos miškų ūkio veiklai, mat vadinamasis IMŪVIS (integruota miškų ūkio veiklos apskaitos informacinė sistema) vis dar neveikia, arba miškų urėdijų procesai nestandartizuoti, mat niekaip neapsisprendžiama – girininkas ar specialus padalinys miškų urėdijoje turi medienos ruošą koordinuoti. Tai man primena kasmet pasikartojančią situaciją, kai, nepaisant visų pastangų, vairuotojus ir kelininkus netikėtai vėl užklupo žiemą iškritęs sniegas.
Per gerus metus laiko, jei tik to norima, ir informacines sistemas galima sustyguoti (nebūtinai išradinėjant naujus dviračius – Europoje daug gerai veikiančių miškų ūkio valdymo informacinių sistemų), ir procesus standartizuoti. Žinoma, tam būtina sąlyga, kad už tai atsakingi specialistai dirbtų savo darbą.
