Ar išliks religinis ir kultūrinis paveldas ateities kartoms?

Rūdiškių gimnazijos (Trakų r.) devintos klasės moksleiviai šiemet pradėjo vykdyti projektą apie tradicines Lietuvos religines bendruomenes. Įstatymiškai mūsų šalyje pripažintos devynios bendruomenės, įeinančios į krašto kultūros paveldą: katalikai, stačiatikiai, sentikiai, Rytų apeigų katalikai, evangelikai, liuteronai, karaimai, judėjai, totoriai. Taigi gimnazistai išsikėlė pagrindinį uždavinį – pasidomėti šių bendruomenių religiniu bei kultūriniu gyvenimu. Labiausiai domino pačios šventovės, liturginės apeigos, jų savitumas, išskirtinumas, kartu ir architektūra, paveikslai, ikonos, taip pat istorinės atsiradimo šaknys ir dabartinė viso dvasinio paveldo interpretacija.

Moksleiviai jau aplankė daugelį Vilniaus miesto šventovių, susitiko su apeigų vadovais, bendruomenių nariais, architektais. Apsilankė visų krikščioniškų koncesijų maldos namuose, taip pat 40 totorių kaimo mečetėje, kur imamas Romualdas Krinickis išsamiai pasakojo apie pamaldas ir bendruomenės gyvenimą. Taip pat buvome Vilniuje įsikūrusiame totorių kultūros centre, kuriam vadovauja Aleksandras Beganskas, o paskaitą apie islamo tikėjimą skaitė bei su mokiniais bendravo Romas Ramazan Jakubauskas.

Gimnazistus sudomino ir vienintelė išlikusi po karo sinagoga Vilniuje (nesugriauta, nes tapo II pasaulinio karo metais vaistų sandėliu šalia esančiai kareivių ligoninei), ir pasiruošimas maldai bei pačios maldos vedimo apeigos. Vėliau mokiniai svečiavosi Vilniaus žydų bendruomenės namuose, kuriuose apie judėjų bendruomenės gyvenimą pasakojo bendruomenės pirmininkas Simas Levinas, 15 metų pragyvenęs Izraelyje. Visi aplankyti bendruomenių žmonės noriai  kalbėjo apie tikėjimą, jo įprasminimą, simboliką, atskleisdami savo pasirinkimą, atsakė į daugybę klausimų, pasidžiaugė, kad jaunimui visa tai rūpi. Daugelis priminė Vytauto valdymo laikus, kai įvairių kultūrų ir tikėjimų žmonės puikiai gyveno ir sutarė Lietuvos žemėse.

Keliavome ir į Trakus, norėdami  pagilinti žinias apie Trakuose esančias šventoves ir bendruomenes. Čia apžvalgą pradėjome nuo Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios, kuri buvo pradėta statyti Vytauto Didžiojo laikais. Katalikų Bažnyčios esmę ir reikšmę išsamiai perteikė Vilniaus kunigų seminarijos II kurso studentas Arnas. Jis papasakojo apie pačią bažnyčią, Marijos paveikslo istoriją, jo reikšmę.

Jau Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje popiežiaus Klemenso XI atsiųsta karūna liudija Marijos svarbą tuometei visuomenei, jai popiežiaus suteiktas Marijos Ligonių Užtarėjos titulas kalba apie didelį tikėjimą ir pasitikėjimą Marija. Apie Jos užtarimu įvykusius stebuklus liudija daugybė votų ir votų tvirtinimo pėdsakai (394). Arnas perteikė projekto dalyviams gilias istorijos ir religines  įžvalgas, asmeninius pamąstymus apie Katalikų Bažnyčią, kaip gyvai tikinčių žmonių bendruomenę. Jis per savo paties pašaukimą paliudijo kiekvieno žmogaus realią galimybę bendrauti su Dievu, kaip asmeniu, ir maldos arba asmeninio santykio svarbą tikėjimo kelionėje.

Netoli nuo katalikų bažnyčios, ant gražaus kalno, įsikūrusi Trakų Skaisčiausios Dievo Motinos gimimo stačiatikių (ortodoksų) cerkvė. Ji pradėta statyti 1861 m., vėliau sudegė, atstatyta 1938 m. Jau Vytauto Didžiojo laikais Trakuose buvo 7 medinės cerkvės ir vienuolynas. Trakų cerkvėje mus pasitiko bendruomenės narė Valentina, kuri pasidžiaugė, kad cerkvė bus remontuojama, o remontą organizuos igumenas Venjaminas.

Moteris pavedžiojo mokinius po šventovę, sustodama prie kiekvienos ikonos ir papasakodama kiekvienos jų istoriją bei pavaizduotų šventųjų reikšmę, nuopelnus ir jų teikiamą pagalbą įvairiais atvejais. Buvome sužavėti paprasto ir nuoširdaus jos bendravimo. Jos žodžiai paliudijo gilų moters tikėjimą ir pasitikėjimą Dievu: „Ateinu, nusilenkiu Viešpačiui, paprašau, kad cerkvės neuždarytų, ir Dievas girdi, padeda. Ir šventųjų prašau, pagydo, padeda. Visiems atviri maldos namai.“

Toliau keliavome į karaimų bendruomenės namus šalia kenesos – karaimų maldos namų. Su mumis bendravo karaimų bendruomenės vadovas Jurijus Špakovskij, kuris parodė mums salę, mokyklėlės patalpas. Klausėmės karaimų tautos istorijos nuo Vytauto Didžiojo laikų (400 šeimų tuomet įsikūrė Trakuose) iki dabar. Tačiau nežiūrint į nedidelį karaimų skaičių Trakuose, čia salėje nuolat vyksta šokių repeticijos, bendruomenės pasitarimai, pasiruošimas šventėms, veikia sekmadieninė mokykla, kurioje karaimai mokosi ir gilina žinias apie savo kalbą, o šalia, kenesoje, gaivinamos tautos religinės tradicijos, vyksta pamaldos, švenčių apeigos.

Jurijus pasidžiaugė neseniai kenesoje vykusia vestuvių ceremonija. Pabrėžė, kad kiekvienam karaimui yra svarbu laikytis 10 Dievo įsakymų ir skaityti Šventąjį Raštą. Jis nusivedė į pastato patalpą, kurioje parodė nuotraukas ir paaiškino, kaip po truputį buvo suremontuotas senas bendruomenei priklausęs pastatas. Negausiai bendruomenei iš tiesų nėra taip lengva išsilaikyti. „Daug dirbu… dirbam“, – sakė Jurijus prieš susitikimo pradžią. Ir atsisveikindamas pakvietė apsilankyti kitą kartą.

Grįžome pilni įspūdžių. Mąstėme apie tai, ką sužinojome, pajautėme, pamatėme ir patyrėme.

Klausėme savęs, ar išliks visa tai ateities kartoms? Ar sekuliarizuotoje visuomenėje išliks tradicijų, papročių, tikėjimo tikrumas, ar tai bus tik teatralizuoti pasirodymai? Ar maldos namai mums išliks tikėjimo namais, ar ekskursijoms skirta vieta? Gal iš visko bus daromas verslas? Ar netolimoje ateityje bent vienas žmogus iš šimto, gal tūkstančio nusilenks praeidamas pro bažnyčią ir nukels kepurę pagarbindamas Viešpatį…

Šis susimąstymas ir yra projekto pasiektasis tikslas.

Daugiau informacijos apie Lietuvių kultūrą, visuomeninį gyvenimą ir religingumą skaitykite http://www.manovisuomene.lt