Ar kaime reikalinga biblioteka?

Sutikti ir pakalbinti Šovenių, Budrių kaimų gyventojai į klausimą ar jiems reikalinga biblioteka, atsakė vienareikšmiškai – taip, o paklausus Šovenių kaimo šviesuolio Juozo Radzevičiaus, ko trūko anksčiau, kai dar nebuvo bibliotekos, jis šypsodamasis atsakė: „Lyg ir neblogai viskas buvo, tačiau tai – kaip sriuba su visais ingredientais, tačiau lyg virėjas būtų pamiršęs įdėti druskos ir pipirų. Ta druska ir pipirai ir yra biblioteka, kuri kaimo gyvenimui suteikia tą trūkstamą skonį…“ Šoveniuose įsikūrusiai jauniausiai rajono bibliotekai jau ketveri mėnesiai, tad kas čia vyko per tuos keturis mėnesius?
Suprantama, pirmas klausimėlis, kiek bibliotekoje skaitytojų? O jų jau yra 64. Vaikų čia ateina 22, o suaugusiųjų – 42. Patys aktyviausi skaitytojai, kurie perskaitė daugiausiai knygų, yra Birutė Mikalkevičienė ir Juozas Radzevičius, o jaunasis skaitytojas daugiausiai perskaitęs yra Titas Trafimovas. Nuostabu tai, kad bibliotekoje yra ir spauda. Atėję kaimų gyventojai pasidomi spaudos naujienomis, bendrauja, diskutuoja, o tokios nuolatinės veiklos rezultatas – sava kūryba. Bibliotekoje jau aktyviai veikia suaugusiųjų grupė, kuri švenčių metu pristato vaidybines situacijas iš kaimo gyvenimo, o sukurta vaidybinė laida vadinasi „Gimtoji žemė“. Kiekvieną dieną nuo 16 val. bibliotekoje šurmuliuoja vaikai. Čia jau trys mėnesiai veikia gana stiprus klubas „Atžalynas”. Spėjo padaryti jie gana daug – sukūrė ir pristatė bendruomenės namuose ir Budrių klojimo teatre keturis projektus. Pirmasis vyko balandžio 6 dieną bendruomenės namuose. Šis projektas vadinosi „Medinių kiaušinių nominacijos”. Pasigamino jaunimas medinius kiaušinius, priklijavo ant jų foto nuotraukėles su nominacijų pavadinimais ir vaidindami, deklamuodami bei dainuodami juos pristatė. Pirmas blynas tikrai neprisvilo, žiūrovams teko garsiai juoktis ir ploti.
Antrasis vykdytas darbas jaunimui buvo labai malonus, nes reikėjo parengti programą Motinos dienai. Pirmiausia buvo sumąstyta atlikti apklausą ir išsiaiškinti, kuri mama kaimuose linksmiausia, kuri darbščiausia ir pan. Tokių mamų jaunieji projekto vykdytojai atrinko net dvylika ir, surengdami smagią, eiliuotą, dainingą programėlę, jas apdovanojo. Žinome, kad šeimoje yra ir tėčiai, o po mėnesio teks švęsti Tėvo dieną. Čia kibo į darbą dvi grupės – vyresnieji su vaidybine laida „Gimtoji žemė”. Joje dalyvavo žinomas žemės ūkio mokslų daktaras Raimondas Aiškauskas, vietinių kaimų senbernis Jonas, dvi linksmos pensininkės Stasė ir Birutė bei kaimo jaunimo renginių organizatorė Kristina. Smagus vaidybinis pokalbis apie kolūkinį bei dabartinį kaimą, palyginimas smetoninio ir dabartinio jaunimo, sulaukė žiūrovų dėmesio ir šiltų plojimų. Kita pasirodžiusi jaunimo grupė „Atžalynas” pristatė programą gana įdomiu pavadinimu „Dvylika tėvų gandrais lakstančių”. Programoje skambėjo eilės, dainos, buvo parengti du smagūs šokiai. Pasirodymas sulaukė audringų žiūrovų plojimų ir šūksnių bravo, o gerieji tėčiai už nuopelnus gavo gandro šlovės sertifikatus ir gėlių.
Kitą dieną bibliotekoje vyko audringa diskusija, nes Joninės čia pat. O Joninės šioje bendruomenėje – šventė, kuri prasideda 3 val. ryto, nes klubo „Saulažuvė” žvejai rungtyniauja žvejų varžybose. Tik šiemet varžybos buvo ramios, nes žuvys nekibo. Tik Juozas su anūku Ramūnu, naudodami blizgutes, sužvejojo net porą kilogramų ešeriukų, todėl jie ir tapo varžybų nugalėtojais. Pasverta žuvis buvo atiduota bendruomenės šeimininkėms, kurios suskubo virti žuvienę Joninių vakarui. Joninėms jaunimo klubas „Atžalynas” sukūrė ir suvaidino visiems gerai žinomą pasaką „Raudonkepuraitė”. Tik Raudonkepuraitė buvo ne ta tikroji, o gyvenanti Šovenių kaime. Jos močiutė gyveno už Jusiškio miško ir vis laukė anūkės su kvapniomis bandelėmis, nes autoparduotuvė, visų kaimiečių vadinama „aftalafke” iki močiutės neatvažiuoja. Kažkoks keistas vilkas po kaimo pirkias landžiojo, o drąsieji medžiotojai gyveno Budrių kaime, pamiškės gatvėje ir laukė žinios, kada kaimuose pasirodys vilkai…Kai vilkas senbernio Jono paskutinę ožką papjovė, viskas ir prasidėjo…. Na aišku, kaip ir tikroje pasakoje, vilkas prarijo ir senelę, ir Raudonkepuraitę, bet gudrūs medžiotojai supratę, kad šaudami vilką, nušaus ir senelę su Raudonkepuraite, davė vilkui išgerti „feirio”. Šis skystimėlis ir paskatino greitai atryti senelę su Raudonkepuraite. Laiminga pasakos pabaiga tikrai pralinksmino žiūrovus. Visi džiaugėsi vaikų kūryba ir plojo iš dūšios.
Vakare prie Budrių ežero liepsnojantis Joninių laužas sukvietė gana daug kaimo bendruomenės narių, kurie džiaugėsi gražiais renginiais. Niekam nekilo abejonių, kad atidarius biblioteką, kūrybinis ir kultūrinis kaimo gyvenimas tiesiog pražydo. Svarbiausia, kad šioje veikloje lyderiauja jaunimas. Budrių bendruomenė visiems anykštėnams ir kraštiečiams linki linksmos, saulėtos ir kūrybingos vasaros.