Ar regionai vėl liks podukros vietoje?
Koronavirusas atsiradęs Kinijoje išplito ir smogė visam pasauliui. Vienos šalys nukentės nuo jo mažiau, kitos daugiau, bet recesija ir susilpnėjusi ekonomika – neišvengiama. Lietuvos ekonomika dėl pasaulį ištikusios koronaviruso krizės pagal Tarptautinio valiutos fondo prognozes šiemet susitrauks 8,1 proc. (BVP). Didesnis nuosmukis ES prognozuojamas tik Graikijoje –10 proc., Italijoje – 9,1 proc., ir Latvijoje –8,6 proc., Amerikoje – 5,9 Tuo tarpu visai Europai vidutiniškai prognozuojamas – 7,5 proc. BVP mažėjimas. Kiekvienas skirtingai pajausime šios pandemijos ekonomines pasekmes. Be abejo, labiausiai tai pajaus žmonės turintys mažiausias pajamas, kurių Lietuvoje netrūksta, ypač regionuose. Lietuvoje beveik kas trečias gyventojas gyvena skurdo rizikoje ar socialinėje atskirtyje.
Lietuvoje jau beveik du mėnesius vyksta nuotolinis mokymas. Paaiškėjo, kad šalyje kompiuterių neturi 35 tūkst. vaikų, apie 55 tūkst. vaikų gauna nemokamą maitinimą. Daliai vaikų kompiuterių valdžia nupirko, bet problemos tai neišsprendžia, nes ir interneto prieigą ne visi turi. Skurdą ar nepriteklių Lietuvoje patiria daugiau nei 35 tūkst. vaikų. Kol veikė mokyklos vaikai turėjo kur išeiti, nebuvo uždaryti tarp keturių sienų, be to ir buvo užtikrinta tinkama aplinka mokymuisi. Dabar realybė yra tokia, kad jei šeimoje auga keli vaikai, jie turi dalytis vienu kompiuteriu, bet tai dar mažiausia problema. Neretai jų gyvenimo sąlygos yra itin skurdžios, o ir tėvai ne visada turi tinkamų gebėjimų paaiškinti vaikams mokymosi medžiagą. Ir nors didieji miestai neblogai tvarkosi su iššūkiais, regionams yra itin sudėtinga prisitaikyti. Ir ne tik dėl lėšų trūkumų, bet ir dėl kompetentingų specialistų trūkumo. O kaip galime tikėtis kompetentingų specialistų, jei neturime darbo vietų ir infrastruktūros regionuose?
Nedarbas auga, pirmiausiai darbo netenka mažiausiai kvalifikuoti darbuotojai, o juk jų pajamos ir taip ir mažiausios. Ką tai reiškia? Kad skurdas ir atskirtis Lietuvoje dar labiau didės. Ir tai labiausiai bus juntama regionuose.
Bedarbystė pasiekė 11,1 proc. žmonių, netekusių darbo, skaičius pasiekė beveik 193 tūkst. Bedarbystė augo visose šalies savivaldybėse, o daugiausiai regionuose – Utenos rajone, Alytaus mieste, Palangoje, Vilkaviškio rajone, Visagine ir kt. Tris kartus didesnis nedarbas, 23 kartus daugiau pašalpų gavėjų, o vidutinis atlyginimas mažesnis šimtais eurų – savivaldybių atskirtis išlieka didelė, socialiniai rodikliai gerėja netolygiai. Tokie būtent yra dvejų Lietuvų rodikliai.
Visuomenės nuomonės bei rinkos tyrimų bendrovės „Baltijos tyrimai“ kovo pabaigoje atliktas tyrimas atskleidė, jog net 17 proc. lietuvių neturi jokių santaupų. Tad jei prarastų darbą ir pajamas, jie patirtų visišką finansinį krachą. Dar 17 proc. nurodė, jog praradę darbus išsilaikytų iš savo santaupų apie mėnesį. Tai reiškia, kad 34 proc. šalies gyventojų yra visiškai socialiai neapsaugoti.
Anot statistikos, jaunesni nei 50 metų žmonės, gyvenantys didmiesčiuose galėtų save išlaikyti nuo 1 iki 3 mėnesių, jeigu netektų pajamų. Tuo tarpu žmonės jaunesni nei 50 metų, bet gyvenantys kaime ar mažesniuose miestuose iš turimų santaupų negalėtų savęs išlaikyti ilgiau nei mėnesį praradę darbą. Todėl mūsų regionai vėl atsidurs sudėtingoje situacijoje. O praradę darbus žmonės bus priversti galvoti apie emigraciją.
Didžiausias skurdo rizikos lygis buvo 65 metų ir vyresnių asmenų amžiaus grupėje. 2018 m. jis sudarė 37,7 proc. ir, palyginti su 2017 m., padidėjo 4,3 procentinio punkto.
Pajamos yra didžiausios Vilniaus regione, kuriame sukuriama 40 % Lietuvos BVP. Antroje vietoje – Kauno ir Klaipėdos regionai, svarbūs verslo ir pramonės centrai, o pastarajame yra didžiausias šalies jūrų uostas. Kaune sukuriama 19 % šalies BVP ir pastaraisiais metais jis augo sparčiau nei Klaipėda; 2017 m. abiejų regionų BVP vienam gyventojui buvo vienodas. Trečioje ir paskutinėje vietoje – kiti Lietuvos regionai. Jų BVP vienam gyventojui nesiekia net 60 % ES vidurkio.
Tolygiam visos Lietuvos ekonomikos gaivinimui ir skatinimui, ypač regionuose reikia suteikti didesnį savarankiškumą savivaldybėms. Kaip rodo ir kitų šalių pavyzdžiai, kad vietos valdžia geriausiai jaučia ko reikia čia gyvenantiems žmonėms. Kuriant darbo vietas regionuose, reikia kompensuoti dalį investicinių kaštų verslui kuriančiam darbo vietas, sukuriant komunalines ir kitas inžinerines infrastruktūras, suteikiant galimybę naudotis valstybės garantija. Taip pat pirmuosius tris metus reikia taikyti sumažintus mokesčius, o nuo kai kurių iš viso atleisti, pavyzdžiui žemės mokesčio.
Bet norint tai padaryti, reikia suteikti daugiau finansinio savarankiškumo savivaldybėms. Nuo 2018 metų visoms savivaldybėms leidžiama pasiskolinti ne daugiau nei einamaisiais metais jos sugrąžina anksčiau paimtų paskolų. Paradoksalu, bet tai reiškia, kad toms savivaldybėms, kurios neturėjo skolų, yra mažiau galimybių pasiskolinti nei toms, kurios turėjo didelių skolų. O, tai apriboja savivaldybių ekonominį savarankiškumą, trukdo padėti verslui ir plėtoti paslaugas gyventojams.
Taip pat būtina sudaryti sąlygas vystyti vietinį smulkųjį ir vidutinį verslą, sudaryti geresnes sąlygas ūkininkams vietinę produkciją tiekti į mokyklas, darželius, ligonines. Dar vienas tokio skatinimo pavyzdys, gali būti ir šeimyniniai nedideli restoranai, kuriuose patiekalai būtų gaminami tik iš vietinių ūkininkų ūkių tiekiamų žaliavų. Toks modelis puikiai veikia Prancūzijoje, Austrijoje. Čia užsukę papietauti, žmonės žino, kad vaišinsis to regiono produktais. Yra ir pas mus jau keletas veikiančių tokių restoranų, bet kol kas tai tik pavieniai projektai. Nepamirškime, kad tai būtų tiesioginis to regiono ūkininkų skatinimas, darbo vietų kūrimas. O, svarbiausia žmonės valgytų šviežią, kokybišką, skanų ir sveiką maistą. Karantinas atvėrė ir naujas galimybes ūkininkams vystyti tiesioginę prekybą. Pastaruoju metu ypač didėja paklausa ekologiškos ir nacionalinės kokybės produktų. Tai puikus trumpųjų grandinių prekyboje pavyzdys. Labai svarbu regionuose padėti ūkininkams ir gamintojams dar daugiau plėsti tokią gamybą ir vystyti tiesioginę prekybą.
Manau, kad nė viena savivaldybė nesiskolina ir nesiskolins pinigų „pravalgymui“. Jos skolinasi gyventojams svarbiems projektams įgyvendinti, verslui vystyti. Pinigus reikia „įdarbinti“ palankiausiomis sąlygomis. Dabar būtų padaryta didžiausia klaida jei visus skolintus pinigus skirtumėm pravalgyti, o ne juos „įdarbinti“. Žinoma dalis pinigų turi būti skirta ir tiesiogiai labiausiai nukentėjusiems ir praradusiems pajamas nuo krizės žmonėms. Dabar visas dėmesys nukreiptas į pandemijos suvaldymą. Bet jau ir dabar, o pasibaigus pandemijai susidursime su susitraukusios ekonomikos gaivinimu. Tai užtruks ne vieną ir ne kelis mėnesius, bet ekonomika greičiausiai atsigaus tose šalyse kur valdžia priims ryžtingus, savalaikius ir kompetentingus sprendimus.
Kol kas girdime daug apie pagalbą verslui. Stipriai vėluodama, bet dalis paramos jau pasiekė įmones. Tik iš kokių pinigų? Ogi iš paskolų. Lietuva, kad ir palankiomis sąlygomis pasiskolins pinigų. Pasiskolins, kad padėtų. Tik vėliau teks tas skolas grąžinti. Ir jei tie skolinti pinigai vien tik bus skirti pravalgymui, tai ateityje tai reikš eiliniams Lietuvos piliečiams naujus ar padidintus mokesčius, kuriuos mokėsime ne tik mes, bet ir mūsų vaikai.
