Ar suvokiame, kas iš tiesų palieka Lietuvą?
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, jau ketverius metus iš eilės didžiausia šalį paliekančių emigrantų grupė pagal amžių yra 25-29 metų vyrai ir moterys. Greta jų rikiuojasi amžiaus grupės 20-24 m. ir 30-34 m. Kasmet išvyksta keli tūkstančiai nepilnamečių piliečių. Juk tai – valstybei itin svarbūs žmonės, galintys mokytis, dirbti, kurti geresnę ne tik savo, bet ir visos šalies ateitį.
Ką darome, kad būtų kitaip? Nematyti nei aiškaus veiksmų plano, nei strategijos. Tik labai norėtųsi, kad čia esantys neišvyktų, o išvykę sugrįžtų. Bet ar pakankamai kalbame su jaunais žmonėmis, kad ir mokyklinio amžiaus, apie mūsų valstybę, apie tai, kad jos ateitis priklauso nuo mūsų pačių, kad kiekvienas turime ir galime kurti geresnį gyvenimą savo pačių šalyje? Ar pakankamai kalbame su jaunimu apie karjeros galimybes Lietuvoje? Juk čia netrūksta ne tik užsienio kapitalo įmonių, bet didelių, sėkmingų lietuviškų verslų. Ir visiems jiems reikia darbuotojų. Dirbdamas gimtojoje šalyje, kurią pažįsti, kurios kalbą moki, šalyje, kur gyvena tavo šeima ir draugai, gali kurti tarptautinę karjerą. Ir tai XXI amžiuje yra visiškai realu.
Kodėl taip mažai kalbame apie sėkmės istorijas: ne viename Lietuvos miestelyje veikia sugrįžusių emigrantų įkurti verslai: kepyklėlė „Vanilinis dangus“ Utenoje, šiuolaikiška mėsos parduotuvė Tauragėje „Mėsos taškas“ ir kt. Žinoma, kai televizija mano, kad tai, ko mums labiausiai reikia, yra kalinių ir jų žmonų istorijos (koks puikus įkvėpimo šaltinis), senoji karta nesiliauja kartoti, kad aplink tik vagys ir nieko čia nepakeisi, o valstybiniai universitetai niaujasi tarpusavyje dėl išlikimo, maišydami vienas kitą su žemėmis, jaunam žmogui užsienis, apie kurį nieko blogo nėra girdėjęs, iš tiesų gali pasirodyti kaip rojus žemėje. Ir kodėl nepabandyti savo laimės ieškoti ten?
Smagu, kad kalbėtis su jaunu žmogumi apie jo ateitį nebijo privatūs universitetai – penktadienį Kazimiero Simonavičiaus universitetas (KSU) sukvietė moksleivius iš visos Lietuvos į Vilnių. Čia jų laukė ekskursijos po sėkmingai veikiančias Lietuvos įmones: „Telia“, „BAA Training“, „Grigeo Grigiškės“, ir centrus: Kriminalistinių tyrimų centrą ir Audiovizualinių menų industrijos inkubatorių. Moksleiviai patys savo akimis galėjo pamatyti, kaip veikia didelės įmonės, sužinoti, kokių specialistų joms reikia, netgi aptarti darbo ir praktikos galimybes. Pačiame universitete patyrę lektoriai supažindino su įvairiomis sritimis: mados industrija, audiovizualiniais menais, aviacija, teise ir lingvistika.
Moksleiviams svarbu, kad su jais būtų kalbama asmeniškai, kad jų balsas būtų girdimas. Renginyje dalyvavusi abiturientė iš Ukmergės rajono Aida Stakaitė teigė, kad renginys jai labai patiko, nes gavo daugiau dėmesio sau: „Kai kalba, žinau, kad kalba su manimi, kalba būtent man. Pavyzdžiui, kai man kyla koks nors klausimas iš karto galiu gauti atsakymą, išsiaiškinti, galiu ir savo nuomonę pasakyti“.
Abiturientė Aistė Šnipaitytė pasakojo: „KSU Atvirų durų diena paliko labai teigiamus įspūdžius, iš tikrųjų labai patiko. Bent jau aš asmeniškai pamačiau galbūt visai kitą pusę. Mums nebuvo paprasčiausiai pristatytos vykdomos studijų programos, bet daugiau gilinomės į mokslus ar netgi kur praktiką būtų galima atlikti“. Akivaizdu, kad jauni žmonės yra pavargę būti tiesiog statistika, tiesiog pinigų „krepšeliais“ universitetuose. Lietuvos moksleiviams rūpi jų ateitis, jie domisi studijomis ir karjera Lietuvoje ir nori užmegzti dialogą su tais, kurie gali padėti kurti savo ateitį, nori bendrauti ne tik formaliai, bet ieško įdomesnių, laisvesnių bendravimo formų. Tad kodėl neatsižvelgti į šiuos jauno žmogaus poreikius ir imti kalbėtis su juo jo paties kalba?
