Ariogalos gimnazijos TUC suteiktas pasaulio Tautų Teisuolės Janinos Tarapienės – Šliburienės vardas

Jau daugiau kaip dešimt metų Ariogalos gimnazijoje veikia Tolerancijos ugdymo centras, kuriame dirbantys bendraminčiai puoselėja vertybines nuostatas, kurios įgalintų jaunimą priešintis visų rūšių prievartai, ugdo bendražmogiškąsias ir pilietinės visuomenės vertybes.
TUC vykdoma įvairi veikla: tiriamoji – įamžinimo; akcijų, diskusijų, seminarų, konferencijų, paskaitų ir kt. veiklos organizavimas, skleidžiant tolerancijos idėjas; projektinė veikla; leidybinė, informacijos sklaidos ir kita veikla.
Tokių veiklų metu (mes ieškojome žmonių, kurie galbūt pažįsta, žino, o gal ir patys gelbėjo žydų tautybės žmones Antrojo pasaulinio karo metais) mums ir teko garbė susipažinti su neeiline asmenybe Janina Tarapiene – Šliburiene, gyvenančia Raseinių mieste.
Janina sutiko pasidalinti prisiminimais, išgyvenimais, atskleisti savo gyvenimo istoriją. Paaiškėjo, kad Janinos šeima, o ir ji pati išgelbėjo 8 žydų tautybės žmones, vėliau ji ir brolis įsijungė į partizaninę veiklą (buvo ryšininkė), iškentėjo politinės kalinės dalią Rusijos Šiaurėje.
Mūsų bendravimas tęsiasi jau antri metai. Sukurti du filmai: pirmasis filmas „Gyvenimą dovanojusios širdys“ pasakoja apie laikotarpį gelbėjant žydus, antrasis „Likimo mozaika“ pasakoja apie partizaninę veiklą, tremtį.
Džiaugiamės galėdami savo TUC pavadinti Janinos Tarapienės – Šliburienės vardu. 2017-04-25 Janina Šliburienė, gimnazijos direktorius Arvydas Stankus, viešnia iš Izraelio Noa Sigal ir Tarptautinės komisijos švietimo programų koordinatorė Ingrida Vilkienė iškilmingai perkirpo centro duris juosiančią juostelę. Janina dalyvavo ne tik ceremonijoje bet ir dviejose dorinio ugdymo (etika) pamokose aštuntose ir devintose klasėse, atsakinėjo į mokinių pateiktus klausimus, dalinosi prisiminimais.
Noriu ir aš glaustai pasidalinti Janinos Tarapienės – Šliburienės istorija. Ištrauka iš Valstybinio Gaono žydų muziejaus.
„Karui prasidėjus, Anelė Tarapienė su savo vaikais – Stasiu, Elena ir Janina – gyveno Berštų kaime Raseinių rajone. Jos vyras Kazimieras dirbo sargu Uturių spirito varykloje už Betygalos. Prasidėjus Raseinių bombardavimui, jis kelias dienas negrįžo namo. Netrukus paaiškėjo, kad įvyko tragedija – Kazimieras Tarapas buvo rastas nušautas apiplėštoje spirito varykloje. Anelė Tarapienė liko našlė su keturiais vaikais. Tiesa, vyresnioji Stefa jau buvo ištekėjusi ir gyveno netoliese, tame pačiame kaime, ir dažnai lankydavosi gimtuose namuose.
Vieną itin šaltą 1941-1942 metų žiemos naktį, ieškodamas prieglobsčio, pas Tarapus pasibeldė Raseinių gyventojas Šmerlis Milneris. Pavasarį atėjo jo brolis Samsonas su dviem sūnumis Aharonu ir Berlu ir žmonos broliu Feivelu Kaganu. Kiek vėliau pasiprašė prieglobsčio devyniolikmetis Nachumas Zolinas iš garsios Raseinių fotografų giminės.
Prieš slėpdamiesi pas Anelę Tarapienę, šie žmonės slėpėsi pas kitus Raseinių rajono gyventojus. Praėjus kuriam laikui, Anelė Tarapienė nustebino savo globotinius pasiryžimu priimti daugiau žmonių. Labai rizikuodama, 1943 metais ji nuvyko į Kauno getą, turėdama vieną tikslą – perduoti pas ją besislapstančių žydų giminėms ir draugams laišką su nurodymais, kaip surasti Tarapų sodybą Berštų kaime. Anelė Tarapienė vaikščiojo šalia geto, kalbėjosi su grįžtančiais iš priverstinių darbų žydais, ieškodama nurodytų žmonių. Įsitikinusi, kad jos globotinių artimieji, greičiausiai, jau yra žuvę, ji parsivežė namo du jaunus inžinierius Hanochą Glikmaną ir Baritą, kurie prašė juos gelbėti.
Daržinėje po asla vyrai įrengė labai gerai užmaskuotą slėptuvę. Ji labai pravertė priartėjus frontui. Už poros šimtų metrų nuo sodybos įsikūrė vokiečių tankistai, dažni svečiai sodyboje buvo vokiečių kareiviai. Anelė Tarapienė gana gerai mokėjo vokiečių kalbą ir tai ją dažnai gelbėjo. Niekam į galvą neatėjo daryti kratą pas Anelę Tarapienę. Itin didelės ištvermės tiek iš besislapstančių žydų, tik iš Tarapų pusės pareikalavo paskutinės savaitės prieš išvadavimą. Tada Anelei Tarapienei ir jos vaikams buvo įsakyta evakuotis iš savo namų, o jų globotiniai, besislapstantys žydai, pasiliko spąstuose – uždaryti slėptuvėje, bijodami išeiti į lauką, nes viršuje girdėjosi vokiška kalba. Anelė Tarapienė sugebėdavo įtikinti komendantą, kad jai labai reikia pasikasti bulvių ar pasiimti iš namų kokį daiktą. Tokiu būdu Anelė Tarapienė su dukra Janina ar sūnumi Stasiu atvykdavo pas besislapstančius, atveždavo maisto, įleisdavo į slėptuvę oro, o išvykdami vėl užmaskuodavo slėptuvę.
Taip labai rizikuodami, įveikę daug sunkumų ir baimės, visi sulaukė išvadavimo.
1983 m. Anelė Tarapienė, jos sūnus Stasys, dukros Elena ir Janina buvo pripažinti pasaulio Tautų Teisuoliais, o 1998 m. Anelė Tarapienė apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Per šią ceremoniją šiuo garbingu apdovanojimu pagerbti ir jos vaikai, aktyviai dalyvavę gelbėjant žydus.“
Šaltinis http://tiny.lt/4g6xwsn