Atbundančio pavasario poezija Šiaurinėje bibliotekoje
Poezija be galo tinka ne tik rudeniui ar žiemai, bet ir pavasariui! Tą įrodė vieną kovo penktadienį Šiaurinės bibliotekos patalpose pasaulinę poezijos dieną švęsti susirinkęs būrys žmonių.
„Poetiniu žodžiu pasidalinti vėjas pas mus atpūtė net tris žavias šviesiaplaukes: jonaviškę Eglę Miliušytę-Brazdžiūnę (slapyvardžiu Egmile), alytiškę Virginiją Kuncaitę Kuzmickienę (slapyvardžiu Vėjūnė) bei kaunietę Liną Petrusevičienę“ – viešnias pristatė bibliotekos vedėja Danutė Zuozienė.
Kas jos, šios žavios ir kūrybingos moterys? Be abejo, galima išvardinti kiekvienos biografijos detales, tačiau, anot Eglės, už jas kalba jų kūriniai, tad nenuostabu, jog tądien joms su publika bendrauti labiau patiko eilėraščio balsu.
Iš skirtingų miestų atvykusias moteris sieja bendras pomėgis – meilė poezijai. Facebooko dėka, bendrauja ir toliau, dalinasi idėjomis, patirtimi, rengia susitikimus su skaitytojais. Visų vakaro viešnių kūryba publikuojama ne tik knygose, spaudoje, bet ir socialiniuose tinkluose: Facebook‘o ir Youtub‘o paskyrose jos talpina vaizdus su poezija, eilių įrašus.
Daugiausia gyvenimiškos ir kūrybinės patirties iš visų atvykusių viešnių turinti Eglė dirba ligoninės personalo skyriaus viršininke, o laisvalaikiu rašo eiles. Jos kūrybos kraitis solidus – 10 knygų, kurių viena skirta vaikams, kita – sveikinimų, likusios aštuonios – lyrika. Pasak moters, poezija – mumyse atsispindėjusi tikrovė, mūsų patirtys, grįžtančios į gyvenimą gyvo žodžio pavidalu.
Tuo tarpu kita poetė – bibliotekininkė Virginija – išleidusi 4 knygas, teigia rašanti tai, ką jaučia. Jos eilėse užkoduoti asmeniniai išgyvenimai – išmylėti, nuoširdžiai perteikti.
„Žaliausia“ šioje moteriškoje kompanijoje prisistačiusi nekilnojamo turto ekspertė Lina, pernai išleido savo pirmąją autorinę eilėraščių knygą. Moteris su žiūrovais dalinosi biografine lyrika, kurioje gausu dažniausiai nelinksmų patirčių, gilių jausmų, skaudulių. Linos kūryboje taip pat apstu švelnių posmų, dedikuotų Dievui, anapilin išėjusiems artimiesiems.
Pusantros valandos bibliotekos salėje skambėjo švelnus ir šelmiškas, skaudus ir kartu guodžiantis, širdį paliečiantis poetinis žodis, netilo aplodismentų gaudesys.
Į skambėjusius posmus, sukėlusius begales pačių įvairiausių emocijų, sudėtos kiekvienos – išgyventos akimirkos: meilės žavesys, aistra, išdavystė, ilgesys, tikėjimas, laikinumas, gamtos grožis…
„Atrodytų neišgirdome jokių įmantrybių, o patyrėme tikrai daug emocijų“ – po lyrinės poezijos skaitymų sakė ne viena panevėžietė. Neabejojame, jog taip jautėsi ne vienas susitikimo dalyvis, klausydamasis eilių, kurias skaitė ir labai nuoširdžiai su auditorija bendravo ši poečių trijulė.
