Atgniaužto delno strategija
Susitikime nedideliame miestelyje išgirdau atodūsį, kad visi, kurie siekia valdžios, kalba apie rūpestį, teisingumą, bet, kai tik patenka valdžion, moka tik vieną – rodyti visiems trijų pirštų kombinaciją.
Sudėtinga tirpdyti tokią nuostatą, nes negaliu paneigti, kad dabartinė valdžia veikiau sprendžia savo problemas, nei rūpinasi bendruoju gėriu. Tačiau ar yra garantijų, kad kita valdžia bus kitokia? Gyvename pažadų, įsipareigojimų infliacijos laikotarpiu ir nevilties dykuma tik plečiasi. Idant būtų atkurta vilties auginimo sistema, reikia ne žodžių, bet konkrečių veiksmų.
Kita vertus, svarbu ne vien kritikuoti, bet ir nuosekliai, drąsiai judėti link politikos, kaip kūrybos, o ne visų karo prieš visus. Jei mums nepatinka, kad valdžia naudojasi tik trijų pirštų kombinacija, jei mums atrodo, kad visi politikai laiko sugniaužtus kumščius, pabandykime sau įvardinti pagrindines gaires, kurios padeda keisti politinį gyvenimą. Įvardinsiu tai atgniaužto delno strategija.
Padori politika. Paradoksalu, kai politika paverčiama kova be taisyklių, vis daugiau taisyklių bandoma primesti visai visuomenei. Padorumas nėra nuolatinis kalbėjimas apie vertybes ir kitų moralizavimas. Veikiau tai tvarkingos laisvės pripažinimas Taip pat perėjimas nuo siekio primesti savo nuostatas kitiems, prie įsipareigojimo bendrajam gėriui. Padorumas – tai pripažinimas, kad politikoje svarbu ne tik tikslas, bet ir priemonės, taip pat politinė kultūra. Padori politika nėra baili, pasyvi – privalome drąsiai ir nuosekliai ginti politinę bendruomenę nuo cinizmo, manipuliacijų, autoritarizmo apraiškų.
Laiminga šeima. Tik nuosekli, išmintinga ir pakankamai gausi valstybės parama šeimai gali padėti įveikti „demografinę žiemą“, kai senėjanti visuomenė kelia vis didesnes socialines problemas. Valstybės pagalba šeimai – tai ne deklaracijos, bet konkretūs įstatymai, kurie padeda spręsti kasdienes finansines, socialines, psichologines problemas. Labai svarbu – kartų solidarumas šeimoje. Vaisinga socialinė politika turi įvertinti tiek vaikų, tiek tėvų, tiek senjorų poreikius. Šeimoms yra aktuali ne tik parama vaikų auginimui, palanki teisinė aplinka derinti darbą ir šeimos užduotis, specialistų pagalba, iškilus problemoms santykiuose, bet it prieinamos sveikatos apsaugos paslaugos bei pagalba, globojant išskirtinio rūpesčio reikalingus šeimos narius.
Ugdanti mokykla. Drįstu teigti, kad jau kuris laikas švietimo sistema ne padeda, bet kelia stresą mūsų vaikams. Nuklydome šunkeliais ir ir mokykla pradėjo „gaminti“ vykdytojus, o ne ugdyti kūrėjus. Jei nesugebėsime pakeisti šios situacijos, būsime kitus aptarnaujanti, bet ne savo talentais pasaulį keičianti tauta. Privalome pripažinti, kad mokytojo profesijos kokybė ir prestižas yra ne tik pačių mokytojų reikalas, bet kiekvienos gyvybingos visuomenės pirmutinis uždavinys. Tik tada, kai kompetetingi, jautrūs, kūrybiški mokytojai mūsų vaikus ruoš gyvenimo iššūkiams, o ne vien egzaminams. Pradės keisti psichologinis klimatas visoje visuomenėje. Ypač svarbu, jog išdrįstume kovoti už tai, kad kiekvienam vaikui, nepriklausomai nuo jo socialinės padėties, gyvenamosios vietos, privalo būti pasiūlyta galimybė įgyti kokybišką išsilavinimą.
Teisinga visuomenė. Valstybė, kurioje nėra teisingumo, tėra plėšikų gauja. Privalome laikytis įstatymo viršenybės principo visiems ir būti visiškai nepakantūs politinei korupcijai. Tik tarnaujanti visuomenei, o ne viską bandanti smulkmeniškai reguliuoti ir palenkti savov aliai valdžia gali pelnyti žmonių pagarbą. Kitas dalykas -niekada neklestės valstybė, kurioje nėra solidarios visuomenės. Teisingumas ir solidarumas glaudžiai susiję tarpusavyje. Šiandien populiaru kalbėti apie „gėrovės valstybę“, tačiau realiai turime ydingą situaciją, kai, turtingiesiems sugebant atrasti įvairius pasiteisinimus, niekaip nesustiprėjanti „vidurinė klasė“ priversta mokėti vis naujus mokesčius, idant pakaktų pinigų įvairiausioms pašalpoms išmokėti. Siekti turėtume priešingo dalyko – turtingieji dosniau nei kiti pildo biudžetą, „vidurinioji klaė“ stiprėja ir gausėja, vis daugiau žmonių, kurie gyveno iš pašalpų ar minimalaus atlyginimo padedant finansiškai „atsistoti ant kojų“. Dar vienas itin svarbus tikslas – kiekvienas žmogus, ne tik žiūrėdamas į kainas, bet ir gaudamas europietišką gerovę standartą atitinkančias paslaugas, turi pajusti, kad mes gyvename elitinėje Europos Sąjungoje.
Stipri valstybė. Tai visai kas kita, nei išsikerojusi valstybė. Tikrai ne prižiūrėtojų armijos dydis yra valstybės stiprybė, bet veikiau kūrybiškas valstybės valdymas, strateginis požiūris, gebėjimas pasiekti sinergiją, veiksmingai išnaudoti kiekvieną mokesčių eurą. Itin svarbu išvengti politinės simuliacijos, kai valstybės institucijos nesugeba, neturi galimybių įgyvendinti politinės valdžios išdalintų pažadų. Bet kuris valstybės aktyvumas reikalauja finansinių investicijų, todėl labai svarbu realistiškai sutarti, kiek aktyvios valstybės norime ir už tai sutinkame mokėti per mokesčius. Valstybę derėtų suprasti ne tik kaip politinę valdžią, institucijas, bet ir kaip bendruomenes, visą nevyriausybinė sektorių, šeimas, kūrybingus asmenis.
Tenka sutikti, kad šiandien Lietuvos politinis gyvenimas yra tarsi prastai užprogramuotas mechanizmas ar veikiau programa, į kurią įsimetė virusas. Būtent todėl svarbu grįžti prie pagrindų, prie pamatinių veikimo principų, nes, kitu atveju, ir toloiau su vis augančia neviltimi, gausinsime socialinius, ekonominius, kultūrinius ir kitokius „gaisrus“, skičiuosime naujus emigtantus ir skęsime bejėgiškumo jausme.
Nieko negalima pakeisti? Nepamirškime, kad žmogus, kuris iš savo kelio patraukė didžiulį kalną, pradėjo nuo nedidelių akmenukų perkėlimo. Pergalę pasiekia ne tas, kuris niekada neparkrenta, nepavargsta, bet tas, kuris atranda jėgų atsikelti ir kovoti toliau.
Užsk. Nr. AN-029
