Atkirsti nuo civilizacijos: kaip gyvena žmonės Kauno pašonėje

Gyventojai rizikuodami kerta geležinkelio pervažą, nes pasirinkimo didelio neturi – traukinių stotelė, atrodo, šalia, tačiau kelių ją pasiekti nėra. Žmonės bijo ir pagalvoti, kaip teks gyventi, kai neliks net ir pavojingo būdo susisiekti. Kol didelių nelaimių nenutiko, valdžios dėmesio sulaukti sunku. Taip gyvenama ne kokiame gūdžiame miške, bet visai Kauno pašonėje – Pavytės kaime.

Šiame kaime gyvenantiems ir automobilio neturintiems žmonėms lieka vienintelė alternatyva – kita stotelė už keliolikos kilometrų. Sunku suvokti, bet yra sodybų, kurios greitai nuo civilizacijos bus atkirstos visiškai. Tačiau Rokų seniūnė siunčia viltį, kad bus rasti sprendimai ir gyventojai nebus palikti likimo valioje.

Pamatę, kaip žmonės keliauja į traukinių stotelę, likome apstulbę – žmogaus galimybės neribotos. Gyventojai prisitaiko ir tikslą pasiekia bet kokiomis oro sąlygomis.

„Lietuvos geležinkelių“ atstovas, paklaustas, ar ketinama užtverti praėjimą, gal planuojamos kokios alternatyvos gyventojams, tvirtina, kad ten kažkokio praėjimo ir nebūta, žmonės eidavo per veikiantį geležinkelį.

„Sprendimas gyventojams, matyt, būtų kreiptis į savivaldybę, kad toji skirtų pinigų pontoniniams tiltams įrengti“, – patarė jis.

Valdininkas pavadino kalnų ožka

Pasukus į Pavytės kaimą Kauno rajone, kur nėra jokios nuorodos į kaimą ir lentelės su jo pavadinimu, o tik stovinčio Jėzaus statula po eglėmis, važiuojame siauru, bet tvarkingu asfaltuotu keliuku.

Asfaltas greitai baigiasi, prasideda žvyrkelis, kuris vis prastėja ir galiausiai atsiremiame į sodybos vartus. Čia ir baigiasi kelias, Dujotiekio gatvės pabaiga. Prie vartelių mūsų jau lūkuriuoja Onutė Grimalauskienė, prie jos dar prisijungė kaimynė Marytė. Moterys iš karto pasiūlė apsimauti guminius batus, nes su miestiškais tai nieko gero nebus, reikės bristi per purvą.

Daug nedelsdami pajudėjome link Garliavos traukinių stotelės, kuri buvo už kelių šimtų metrų nuo mūsų. Turėjome eiti pramintais miško šlaitų takais, tai susidarė truputį ilgesnis kelias, bet ilgai netrukome.

Ponia Onutė šlaitu žemyn leidosi labai lengvai, mat visą gyvenimą čia gyvena. Nors pavasarį jau sulauks 73 metų, kopia ir leidžiasi be vargo ir juokiasi, kad ją vienas valdininkas pavadino kalnų ožka – tikrai nenorėdamas įžeisti, bet žavėdamasis jos žvalumu lipant šiais stačiais šlaitais.

Amžina kova

Eidama ponia Onutė visą kelią pasakojo, kaip žmonės beveik visą gyvenimą kovoja dėl tilto per Jiesią, prašydami, kad atstatytų senąjį tiltą. Kaimo gyventojai kovoja ne tik su valdininkais, bet ir su pačia Jiesia, kai pasistato kokį laikiną tiltelį, o patvinęs pavasario vanduo jį nuneša.

Kai negali naudotis laikinais liepteliais, ledu eiti ar tiesiog bristi, tada tenka naudotis geležinkelio pervažos tiltu. Bet ir šitas pavojingas kelias gali būti uždarytas, nes po rekonstrukcijos ir papildomos vėžės nutiesimo, pagal visus reikalavimus, bėgiai turi būti atitverti nuo pėsčiųjų tvoromis ir kanalais. Kai taip atsitiks, žmonėms kelias į artimą Garliavos traukinių stotelę bus užkirstas.

Su ponia Onute visą kelią ir ėjome iki stoties per geležinkelio bėgius, nes laikino lieptelio nebuvo, ledo – irgi, truputį patvinę ir per šalta, kad būtų galima bristi. Liko tik geležinkelio bėgių tiltas, kuris ir bus užtvertas.

Pasiekę stotį, netikėtai sutikome Rokų seniūnę Dalią Žekienę, ji vaikštinėjo su vietos gyventoju Stasiu Baranausku, kurio namą apsauginėmis tvoromis atitvėrė nuo geležinkelio. Stasiui labai reikalingas nors pėsčiujų tiltelis per Jiesią, nes kitoje pusėje yra jo paveldėta sodyba su lopinėliu žemės. Ta sodyba nuo jo namų yra apie šimtas metrų, bet dabar reikia važiuoti keliolika kilometrų aplinkui.

Rokų seniūnė viliasi, kad pinigų bus

Rokų seniūnė D.Žekienė sako šią problemą jau aptarusi su Kauno rajono meru Valerijumi Makūnu.

„Su meru mąstėme, kur padaryti tuos perėjimus ir, manau, kad ateityje ši problema bus išspręsta, manau, bus surasta ir pinigų. Dar vienas galimas variantas – nukreipti maršrutinį autobusiuką į tą vietą“, – pasakojo seniūnė.

Jei ne tankas, problemų nebūtų

Visi kartu nuėjome pasižiūrėti tos vietos per upę, kur yra likę seni tilto poliai ir kur būtų patogiausia pastatyti naują tiltą. Vidury upės stūkso sugriauto tilto likučiai. Ponia Onutė pasakojo, kad čia važiavo sovietų tankas ir tiltas neatlaikė, tad jei ne tas tankas, tai pavytiškiai neturėtų jokių problemų.

„Vietoje matyti, kiek nedaug reikia, galima kad ir kokį pakabinamą ant lynų tiltą padaryti, aplinką išsipjautumėm patys“, – sako ponas Stasys.

Sąmatos dingo kaip ir pažadai

Kaip sako ponia Onutė, prieš daug metų dabartinis Seimo narys Artūras Paulauskas, anuomet irgi buvęs valdžioje, buvo pažadėjęs tiltą ir sąmata jau buvo apskaičiuota, bet pasikeitė valdžia, pasimiršo visi pažadai ir dingo visos sąmatos.

Dar ponia Onutė nuvedė parodyti sodybų, kurios yra visai atkirstos nuo civilizacijos, nes yra apjuostos Jiesios ir tą lanką uždaro geležinkelio bėgiai, palei kuriuos einant toliau dar galima pasiekti tas kelias gyvenamas sodybas, bet jau greitai tas kelias, laikantis visų nustatytų taisyklių, bus apjuostas tvoromis. Tuomet žmonės nuo civilizacijos bus atkirsti iš vienos pusės laukinės gamtos, o iš kitos – industrijos. Ir niekas iki jų neprivažiuos nei nelaimės, nei laimės atveju.

Ponia Onutė dar tiki, kada ateis ta diena, kada ji galės ramiai vaikščioti per Jiesios upę tiltu.