Atmintis – nusikaltėlių priešas
Bildant traukinio Kaunas-Vilnius ratams, keleiviai ties Pravieniškėmis pasijunta nesmagiai: visiems žinoma, jog šioje gyvenvietėje yra didžiausia Lietuvoje laisvės atėmimo įstaiga Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija. Bet jeigu paklaustume, kuo Pravieniškės susijusios su 1941 m. birželio 26-ąja, kažin, ar kas atsakytų?
O nutiko tą birželio dieną štai kas: nors Pravieniškių geležinkelio stotyje jau šeimininkavo vokiečiai, už miško buvusiame Pravieniškių lageryje tvyrojo įtempto laukimo atmosfera, čia buvo pasilikę apie 450 kalinių ir juos saugančių prižiūrėtojų, nei rusų, nei vokiečių čia nebuvo. Tačiau netikėtai iš miško pasirodė raudonarmiečių būrys su šarvuočiu. Kas buvo toliau, pasakojo per stebuklą gyvais išlikę liudininkai ir kraupių žudynių vietą vėliau apžiūrėję žmonės. Šiandien tos tragedijos gyvų liudininkų jau nėra tarp mūsų, tačiau istorijai liko jų pasakojimai ir kraują stingdančios nuotraukos (tokių dabar etikos sumetimais nedrįstų spausdinti joks laikraštis). Gaila, kad tų liudytojų galimybės papasakoti tiesą gerokai anksčiau buvo niekinės, nes Sovietų sąjungoje tiesa buvo tik viena – komunistų, o jie kaltę už šį baisų nusikaltimą vertė vokiečiams. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę grįžo ir istorinė tiesa, įvardijanti žudikus – Raudonąją armiją. Šiandien tiksliai pasakyti galima tik lageryje nužudytų tarnautojų skaičių: 21 vyras ir 8 moterys, iš kurių dvi – nepilnametės mergaitės. Kiek nužudyta kalėjusių asmenų, nėra aišku, bet Kauno miesto komendantūros karininko Mato Valeikos raporte 1941 m. birželio 28 d. minima, kad „buvo išžudyta 230 žmonių ir taip pat iššaudyti prižiūrėtojai su šeimomis. Tai dienai maitinimo sąrašuose – 444 žmonės. Reiškia, 214 pabėgo. Jų tarpe 50 sužeistų. Dalis jų evakuojant mirė.“ Taigi net iš šio dokumento negalime pasakyti tikslaus aukų skaičiaus. Kaip bebūtų, žudynių mastas buvo pats didžiausias iš visų Raudonosios armijos Lietuvoje įvykdytų žudynių Vokietijos – Sovietų sąjungos karo pradžioje. Žiaurumu jos neprilygsta Rainių tragedijai, bet juk Pravieniškėse raudonarmiečiai budeliai ir laiko neturėjo – netoli jau būta vokiečių. Vis dėlto sunku suvokti žmogaus protu tokį sovietinių karių sužvėrėjimą: „Mano sesutė buvo 13 metukų, liudininkai pasakojo, kad ji atsiklaupus maldavo jos nežudyti, tačiau pribėgęs raudonarmietis mongolas smeigė jei durtuvu į pilvą ir išplėšė vidurius… Mirtinai sužeista ji dar nušliaužė keliasdešimt metrų bulvių lauku…“ – sunkiai tramdydama ašaras pasakojo lageryje žuvusios Elenos Budrienės dukra Jadvyga Gečaitė-Jasevičienė. Deja, karui pasibaigus Raudonosios armijos nusikaltimai taip ir liko nepasmerkti.
Atmintis – tai vienintelis mūsų ginklas prieš nusikaltėlius, žudžiusius Lietuvos vaikus!
Pravieniškių žudynių aukų atminimas pagerbiamas kasmet, birželio 26 dieną. Šiais metais minėjimas vyko prie memorialinę išvaizdą įgavusios nuolatinės minėjimų vietos, kurioje stovi kryžius, Rūpintojėlio skulptūra, auga raudonasis bukas, prie kurio padėta granitinė lenta, skirta Elenos Budrienės atminimui. Vieta aptverta dailia medine tvorele, kurią pagamino ir pastatė Pravieniškių auklėtiniai. Kaip visuomet, minėjime dalyvavo Kaišiadorių rajono vadovai su meru Vyteniu Tomkumi priešakyje, Pravieniškių seniūnijos seniūnė Galina Jengalyčeva, buvęs kapelionas kunigas Alfonsas Bulota, Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos vadovai ir kiti. Renginį vedė Vilius Kaminskas.
Jau antri metai renginį nuolatiniam jo iniciatoriui Vytautui Aleksandrui Markevičiui organizuoti padeda Rumšiškių kultūros centro Pravieniškių padalinys, vadovaujamas Aistės Gudeliauskaitės ir Modestos Kalinauskienės. Be to, ilgametis V. A. Markevičiaus triūsas buvo įvertintas padėka – „Už pasišventimą dirbant Tėvynės istorinės atminties gaivinimo, įamžinimo ir puoselėjimo darbus“. Padėką, pasirašytą Seimo nario, Lietuvos Respublikos Seimo parlamentinės grupės „Už istorinę atmintį ir teisingumą“ pirmininko Arvydo Anušausko, įteikė Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos direktorius Virginijus Ceslevičius. V. A. Markevičius buvo maloniai nustebintas dėl šios padėkos, tik prisipažino, kad jam didžiausia padėka būtų jaunų žmonių domėjimasis istorija ir jos atmintimi.
Minėjimas baigtas muzikine gaida: dainavo Valerijaus Šerelis ir Ernestas Kuckailis bei Rumšiškių KC mišrus vokalinis ansamblis „Žigla“ (vadovė M. Kalinauskienė).
