Atradimai, keliaujant Švento Jokūbo keliu po Radviliškio rajoną
Šios vasaros Radviliškio rajono turistinė naujovė – bendradarbiaujant Radviliškio rajono savivaldybei, turizmo informacijos centrui, Daugyvenės kultūros istorijos muziejui-draustiniui, Sidabravo bei Vadaktų kaimo bendruomenėms ir Švento Jokūbo kelio asociacijai „Camino Lituano“ sukurtas piligriminis, turistinis, pažintinis maršrutas, prisijungiantis prie Europos Šv. Jokūbo kelių tinklo. „Šio maršruto idėją pateikė ir didžiąją dalį informacijos surinko asociacija „Camino Lituano“, rajono savivaldybė rūpinosi idėjos įgyvendinimu ir kelio ženklinimu, turizmo informacijos centras stengiamės paskleisti žinią apie naują galimybę pažinti Radviliškio rajoną,– sako savivaldybės viešosios bibliotekos Turizmo informacijos centro kultūrinės veiklos vadybininkė Lidija Bimbirienė. – Radviliškio rajoną kerta trys Švento Jokūbo kelio atkarpos.“
CAMINO LITUANO: Rozalimas – Burbiškis
„Viena Švento Jokūbo kelio atkarpa Radviliškio rajoną pasiekia iš Pakruojo rajono, Rozalimo miestelio ir veda į daugeliui Lietuvoje puikiai žinomą Burbiškio dvarą. Šio maršruto ilgis – 24,1 km. Pėsčiomis šį atstumą galima nueiti per 7 valandas“, – vieną Švento Jokūbo kelio atkarpą pristato Lidija Bimbirienė.
„Kaimyninio rajono miestelis Rozalimas tikrai vertas dėmesio. Tai vienas geriausiai išsilaikiusių Lietuvos medinių miestelių. Jis dėl savo unikalumo pripažintas urbanistikos paminklu. Pušyno pakraštyje stovi didelis buvęs Šapirų šeimos namas, dabar bendruomenės namai ir J. Čybo surinktų senovinių daiktų muziejus. Greta puošnaus namo –Rozalimo kapinių koplyčia, pastatyta apie 1803 m. Miestelio centrą nuo 1794 metų puošia dvibokštė Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčia. Bažnyčios šventoriuje ir greta jo gausu tautodailininkų sukurtų kūrinių. Bažnyčios viduje penki mediniai baroko formų altoriai ir juos visus galima apeiti keliais! Pagrindiniame altoriuje Švč. Mergelės Marijos paveikslas – Trakų Dievo Motinos paveikslo kopija, o viename iš šoninių altorių pastatyta stebuklinga Jėzaus Nazariečio skulptūra, kuri nuo pat pradžių garsėja stebuklais. Bažnyčios viršuje verta apžiūrėti senovinius, tebeveikiančius vargonus su dumplėmis, – Rozalimo miestelį pristato Lidija Bimbirienė. –Šiauriau nuo bažnyčios, 1928 m. švenčiant Lietuvos Respublikos dešimtmetį, buvo įrengtas skveras, kuriame pastatytas paminklas žuvusiesiems už Lietuvos laisvę – dabar kelis kartus atgimęs Nepriklausomybės angelas. Rozalime taip pat galite pamatyti nors ir apleistą, tačiau vieną iš nedaugelio išlikusių medinių sinagogų Lietuvoje. Miestelio pakraštyje žaliuoja Valstybės saugomas šimtmečius menantis paminklinis Rozalimo ąžuolas. Tai 25 m aukščio medis milžinas, turintis daugiau kaip 5,75 m apimties kamieną.“
Žingsniuojant Lietuvos laukais ir pamiškėmis, pirmą sustojimą siūloma padaryti Birjagalos dvare, į kurį veda iš tolo matoma liepų alėja, o pačiame dvare šeimininkai maloniai pavaišins arbata. Dabar stovintis Dvaro rūmas – vienintelis išlikęs iš dvaro sodybos statinių yra tvarkomas ir atkuriamas.
Toliau pakelėje – atminimo ženklai: paminklas Birjagalos vienkiemio XVII a. – XX a. Venclovų giminės „lopšio“ atminimui, paminklas Sliekių kaimo atminimui. Paskutinis gyventojas iš Sliekių išsikėlė 1980 m.
„Pažintis su Radviliškio rajonu pradedama nuo seno, XVI a. viduryje įkurto ir du kartus savo istoriją pradėjusiu Šniukonių kaimu. Pirma jo istorija pasibaigė kaimo gyventojams išmirus nuo maro, o antra prasidėjo, kai vietinis ponas atkėlė iš gretimų kaimų keturias šeimas dirbti jam žemės. Dabar gyvenamų sodybų vos viena kita. Netoli už kaimo apgriuvęs, tačiau dar tebestovintis kepurinis akmeninis ir medinis Šniukonių vėjo malūnas. Jį 1932 metais pastatė nagingas to kaimo gyventojas. Malūnas ypatingas tuo, kad veikė ir nulūžus sparnams, nes girnų sukimosi mechanizmą prijungdavo prie traktoriaus variklio“, – kaimą pristato Lidija Bimbirienė. Šalia malūno – buvusios senos Šniukonių kaimo kapinės, kur ir buvo palaidoti XVIII a. nuo maro išmirę kaimo gyventojai.
Toliau – Pakalniškės, kur verta stabtelti prie raudonų plytų ir akmenų, raudonu stogu pastato. Tai buvęs Rygos – Kauno pirklių kelio pravažiuojamas namas/smuklė. Paėjėjus senuoju Rygos – Kauno pirklių keliu tarsi kelrodis į Kleboniškių kaimą pasitinka Kleboniškių vėjinis malūnas.
Šis, medinis, aštuonkampis, kepurinės konstrukcijos vėjo malūnas, vienas ilgiausiai malęs grūdus Lietuvoje, pastatytas 1884 m. Iki 1975 m. malūnas malė sukamas vėjo. 1996 m. pradėtas restauruoti, dabar atnaujintas ir veikia kaip muziejus“, – apžiūrėti vieną rajono muziejų kviečia turizmo specialistė ir pabrėžia, kad einant link Kleboniškių kaimo reikėtų atidžiau stebėti nuorodas ir nepraeiti rodyklės į Pakalniškių piliakalnį, vadinamą Kleboniškių kalnu.
Istoriniai šaltiniai byloja, kad vakarinėje piliakalnio pašlaitėje yra pirmo tūkstantmečio Vidurio pilkapynas. Nuo piliakalnio medinis lieptelis veda į Kleboniškių kaimo buities muziejų. „Kleboniškių kaimas – muziejus – vienas geriausiai išsilaikiusių vidurio Lietuvos gatvinių kaimų. Jame yra 28 pastatai. Trys sodybos su dešimčia pastatų yra privati kaimo gyventojų nuosavybė, likusieji 18pastatų priklauso muziejui – tai gryčios, klėtys, pirtys, klojimai, daržinės, – etnografinį kaimą pristato Lidija Bimbirienė. – 1989 metais pradėta kurti Kaimo buities ekspozicija. Septynis senuosius kaimo pastatus muziejus suremontavo, ir vienuolika atkėlė iš kitų vietų. Siekiant atkurti senąjį gatvinio rėžimo kaimo vaizdą atkeltieji pastatai pastatyti senųjų pastatų vietoje.“
Verta aplankyti ir vieną įspūdingiausių piliakalnių šiaurės vidurio Lietuvoje – Raginėnų piliakalnį, vadinamą Raganų kalnu.
Padavimai byloja apie čia gyvenusias deives, laumes, raganas. Be to, senovėje čia buvusi raganų susitelkimo vieta. Pasakojama ir tai, kad čia buvo žudomos ir gyvos sudeginamos raganos. Kituose pasakojimuose teigiama, kad naktimis žmonės čia girdėdavę gaidžius giedant, šunis lojant, mergas verkiant. Kadangi daugiausia padavimų yra apie raganas, galima išvada, jog čia buvusi deivės Raganos šventykla. Tam neprieštarauja ir biolokaciniai tyrimai…
Nuo Raganų kalno vos už kelių kilometrų paskutinis maršruto objektas – Burbiškio dvaras. Pakelyje verta stabtelti prie Daukonių mitologinio akmens, vadinamo Ramytės aukuru. Jis stūkso dirbamų laukų apsuptyje, netoli Ramytės upelio vagos. Akmenį žymi betoninis stulpas su įrašu. Tai istorinę ir mitologinę vertę turintis objektas, įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registro mitologinių vietų sąrašą. Pasakojama, kad prie Daukonių aukuro akmens vaidilutės kūrenusios šventąją ugnį.
„Maršruto pabaiga – Daugyvėnės kultūros istorijos muziejus – draustinis, Burbiškių dvaras ir jį supantis nuostabus parkas, kuriame keliaujantieji šiuo maršrutu ras poilsį ir atgaivą. Dvaro parkas nuostabi vieta, jau XX a. pradžioje plačiai žinomas ir lankomas. Čia lankydavosi Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Jonas Basanavičius, Petras Vileišis, lenkų rašytojas ir poetas Kornelijus Makušinskis… Burbiškio dvaras turėjo net keletą šeimininkų ir mena net XVII amžių, tačiau tik 1819 m. atitekęs Baženskiams suklestėjo. Dvarą išplėtė ir išpuošė Mykolas Baženskis. Buvo iškasti tvenkiniai, suformuota 15 salų, kurias jungia 22 tilteliai. Parko puošia Kazimiero Ulianskio sukurti paminklai Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Vytautui, poetui Adomui Mickevičiui, tiltelius puošia jo sukurtos liūtų skulptūros. 1941 m. prasidėjus pirmiesiems Lietuvos gyventojų trėmimams į Sibirą, Baženskių šeima buvo priversta trauktis į Lenkiją ir palikti dvarą. Nuo 1981 m. Burbiškio dvare buvo siekiama atstatyti kuo tikslesnį praeities vaizdą. Atkurti ir restauruoti dvaro pastatai, todėl čia galima pajusti XX a. pradžios atmosferą. Labiausiai dvarą garsina nuo 2000 metų rengiamos Tulpių žydėjimo šventės. Dvaras tampa ir kitų patrauklių renginių vieta. Mūsų interneto svetainėje https://www.inforadviliskis.lt galima plačiau sužinoti apie visus dvaro renginius“, – pabrėžia Radviliškio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Turizmo informacijos centro kultūrinės veiklos vadybininkė Lidija Bimbirienė.
Keliaujantiems Švento Jokūbo keliu ir iš anksto užsakiusiems Burbiškio dvare bei dvaro ledainėje bus suteikta nakvynė, maitinimo iš anksto susitarus nėra tačiau yra virtuvėlė.
Nuotraukos autorės ir Radviliškio TIC nuotr.
