Atraskime Gražutės regioninio parko kryždirbystės paveldą
Koplytstulpiai, stogastulpiai, kryžiai bei koplytėlės yra neatsiejami sakralinių kompleksų dariniai arba liaudies meno kūriniai statyti tragiškiems įvykiams įamžinti (žuvusiems autoavarijose, nužudytiems atminti). Kartais mažosios architektūros kūriniais vadinami objektai buvo kurti siekiant apsaugos, dėkojant už suteiktas malones arba prašant malonių, duodant pasižadėjimus, svarbiems šeimos ar bendruomenės, tautos ar krašto, religiniams įvykiams, reikšmingoms istorinėms vietoms ar datoms pažymėti, pagerbti.
,,Norėčiau matyti Lietuvą, atsigręžusią į savo stiprią, seną ir savitą kultūrą, atradusią amžinų tradicinių vertybių ir modernios civilizacijos dermės pavidalus, Lietuvą, dvasiškai ir kūniškai mintančią tikrais Žemės ir Dangaus vaisiais“. Tai Jono Vaiškūno teiginys, pagrindžiantis Lietuvos kryždirbystės tradicijos svarbą, kurią dar labiau sustiprina 2003 m. Paryžiuje priimta ,,Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencija”. Būtent, ji įrodo kryždirbystės paveldo reikšmę, pastebimą ir Gražutės regioniniame parke. Kryždirbystė ,,dėl savo gyvybingumo ir gajumo, meninės brandos ir ypatingos vietos, kurią ji užima atskiro žmogaus bei bendruomenės gyvenime, <…> buvo paskelbta vienu iš pirmųjų 19-os Žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevrų, o 2008 m. pabaigoje įtraukta į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.”
UNESCO Lietuvos kryždirbystės paveldas svarbus, kadangi savo istorinę statybų pradžią sieja su XVI a. ir to meto religinga, vietine Lietuvos penkių etnografinių regionų bendruomene. Jai aktyviai veikiant kryžių statymo tradicijoje susipynė ikikrikščioniškos kultūros elementai, sakralinės dailės stilių interpretacijos, liaudies meistrų originalios, kūrybinės idėjos.
Kryžių ir kitų mažosios architektūros kūrinių gausa Lietuvoje išryškėjo XIX a. – XX a. pradžioje. Minimu laikotarpiu liaudies meistrų kūriniai suformavo tradicinę kryžiaus garbinimo tradiciją, kuri iki šiol akivaizdi ir dabartinėje Gražutės regioninio parko teritorijoje. Per šimtmetį, net ir tuomet, kai carinė valdžia draudė kurti sakraline katalikiška tematika kryždirbystės kūrinių gausiai iškilo pakelėse ir kelių sankryžose, gyvenviečių aikštėse bei prie sodybų, kapinėse. Kryždirbystės kūriniai buvo įgalinti bendruomenės, kaip organizacinio vieneto ar privačių asmenų. Suirutės ir gaisrai šių objektų bei jų sakralios vertės nepajėgė sunaikinti. Visa tai tik įrodė liaudies religinės dvasios įsikūnijimą, kuriam pagrindinį poveikį darė katalikiškas tikėjimas ir bažnyčia, o paskutiniais XXI a. dešimtmečiais puoselėja tarptautiniai UNESCO ,,Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencijos“ nuostatai.
Draudimų laikotarpiu, ypač sovietmečiu Lietuvoje mažosios architektūros kūriniai buvo statomi slapta ir taip tapdavo katalikiško pasipriešinimo ir tautinio tapatumo simboliu. Remiantis šiuo teiginiu ir tuo, kad mažosios architektūros kūriniuose buvo įpinti katalikiškos ikonografijos atributai ir ženklai svarbu šiuos objektus laikyti Lietuvos religinio paveldo dalimi.
Liaudies meistrų meno kūrinių gausa, jų formų ir dekoro įvairovė kelia būtinybę Gražutės regioninio parko mažosios architektūros darbus susisteminti, sukvalifikuoti. Tai įgyvendinta atsižvelgiant į objektų formas ir struktūros elementus bei konstrukcijas.
Remiantis konstrukcijos ypatybėmis galima išskirti kelias pagrindines mažosios architektūros objektų grupes, kurios būtų skirstomos į pogrupius: kryžiai – kryžminiai ir stoginiai (stogastulpiai), koplytstulpiai, koplytėlės, dabartinių formų kryžiai.
Gražutės regioniniame parke yra 40 kryždirbystės paveldo objektų. Iš 40 11 yra įtraukti į KPD registrą, 10 kryždirbystės objektų, yra laikomi registrinių – bažnytinių kompleksų dalimi. Gražutės regioniniame parke esama 2 kryždirbystės objektų, kurie laikomi kapinių dalimi ir 10 kryždirbystės objektų yra pavieniai. Tai: pakelių, sankryžų, sodybų, atminimo, jubiliejiniai, kaimų įsikūrimą liudijantys kryždirbystės objektai.
