Atviras laiškas kandidatui į prezidentus Arvydui Juozaičiui

Mielas kandidate,

kreipiuosi į jus kaip visai nesisteminis rinkėjas, kuriam ne taip jau ir svarbi jūsų nuomonė kokiais nors sėkmingos ekonomikos kūrimo ar besišypsančių vaikų gynimo klausimais. Kadangi laiškas yra atviras ir nieko neįpareigojantis, galite pasiteisinti užimtumu ir į jį neatsakyti, nors atsakymas man būtų labai vertinga žinia iš jūsų priešrinkiminės padangės.

Noriu papasakoti jums apie asmeninę laimę ir darbą.

Per netrumpą savo amžių gyvendamas įvairiose santvarkose pastebėjau, kad nesvarbu, kokios sąlygomis gyvena visuomenė, žmonės lyg pasakų herojai visada  ruošiasi gyventi ilgai ir laimingai. Teoretikai pasakys, kad laimės komponentai yra malonumai (įskaitant ir kūniškus), sėkmingas pareigų vykdymas, draugai ir aukštas vertinimas tarp aplinkinių (aplodismentai). Nežinau, ar visa tai reikalinga aname pasaulyje, tačiau Rojus Žemėje, panašu, turi tenkinti būtent šiuos reikalavimus. Neabejotinai ekonominės sėkmės faktorius labai svarbus, nors sakoma, kad ne piniguose laimė.

Iš valdžios norime šio bei to, bet labai svarbu, kad ji turi leisti žmogui kurti laimę. Mūsų aplinkoje visi nori dirbti ir užsidirbti, manydami, kad darbas…  išlaisvina. Darbas padaro mus laimingus. Kas tai išgalvojo?

Taigi svarbiausias reikalavimas valdžiai, kurį šiandien girdime, tai reikalavimas… duoti darbo. Visa kita neva gebėsime patys. Net ir migrantai pagrindine savo pasirinkimo priežastimi nurodo darbo trūkumą.

Nežinau nė vienos demokratinės šalies valdžios, kuriai neskaudėtų galvos dėl to darbo… Nedarbas yra įvardijamas kaip viena pagrindinių visuomenės bėdų. Ypač jaunimo nedarbas. Tačiau ar tai nėra mūsų pačių išsigalvota bėda? Verkiame, kad auga nedirbanti karta, bet ar ne daugelis žmonių svajoja, kaip būtų gerai, jei nereiktų dirbti? Atrodytų, kad tingus ir sotus gyvenimas ir yra ta laimė, kurios visi siekiame.

Žmogus iš prigimties dirbti nenori… Jis neaugina vaikų, nes reikia dirbti, jis nebemyli, vartoja tik meilės surogatus laisvu nuo darbo laiku, jis galiausiai išeina į pensiją supratęs, kad visą gyvenimą paskyrė ne savo žmogiškajai prigimčiai, o darbui. Tik pagalvok – didesniąją gyvenimo dalį esi ne savoj prigimtyje, kad paskui grįžtum į savąją. Tai ir nepliurpkime daugiau, kad žmogų sukūrė darbas. Žmogų sukūrė godumas gauti santykinai didesnę laimę nei kaimynas.

Jei jau krypteltume į tikėjimo tiesas, tai pripažinkime, kad net Šventajame Rašte darbas nėra gerovės ir net gero elgesio pagrindas. Tikėjimas kur kas svarbiau už darbštumą. Neeuropinės civilizacijos taip pat nevertina darbo, kaip geriausio gyvenimo būdo. Čia, matyt, mūsų Apšvietos epochos ir modernizacijos produktas. Darbas yra visuomenės sutvarkymas žinant, kad dirbant galima teisėtai užsidirbti.

Darbas kuria produktą, produktą kuriame tam, kad jo būtų daugiau, nes manome, kad kai jo bus daugiau, reikės mažiau dirbti. Taigi vėl į tą pačią balą –  dirbame daugiau tam, kad galėtume dirbti mažiau. Mūsų vaikai pasiruoš nuožmiai kovai darbo rinkose ir tą kovą dažniausiai pralaimės. Gražūs diplomai, bakalaurų ir magistrų mantijos nieko vertos. Pasauliui jų nereikia. Pasaulis pilnas magistrų ir daktarų, bet ne jie kuria vertybes ir garantuoja pasaulio išlikimą. Technologijos dirba pakankamai, kad galima būtų išgyventi. Tai ar mūsų ateitis – nedirbanti visuomenė?

Šiandien lengviausia būti neturtingu vartotoju, bet ne geru specialistu. Lengviausia būti registruotu išlaikomu bedarbiu. Tikrai nemirsi, duonos ir pramogų atsiras. Kova vyksta už šiek tiek didesnes ambicijas. Panašu į marksizmo triumfą. Mus valdo proletariatas, ir jo visi labiausiai bijome. Darbas atneša sielos palaimą, uždarbis – skrandžio.

Darbas niekaip nesukurs Rojaus Žemėje. Darbas galbūt leido euroatlantinei civilizacijai būti turtingai ir daliai žmonių jaustis laimingais, tačiau tai toli gražu ne rojus.

Pasirodo, dirbame ne tam, kad gyventume. Dirbame, kad išmirtume. Euroatlantinė civilizacija išmiršta dėl daugelio priežasčių, tačiau dar ir todėl, kad daugiausia dirba.

Tad, mielas bičiuli, kaip ten su tuo darbu – pažadėsi darbo vietas kaip Rojaus surogatą, ar paaiškinsi savo rinkėjams, kad tikrai tikintis žmogus ateina į šį pasaulį ne vargti, o tik pailsėti prieš Amžinąjį gyvenimą? 

Pagarbiai

Egidijus Vareikis

p.s.

kaip pastebėjote, šiame laiške jokios agitacijos balsuoti ar nebalsuoti už jus-prieš jus nėra, todėl jūsų atsakymas taip pat nebus vertinamas kaip politinė savireklama. Tačiau jūsų nuomonė man išties labai vertinga.