Atviras laiškas kandidatui į prezidentus Gitanui Nausėdai
Mielas kandidate,
kreipiuosi į jus kaip visai nesisteminis rinkėjas, kuriam ne taip jau ir svarbi jūsų nuomonė kokiais nors sėkmingos ekonomikos kūrimo ar besišypsančių vaikų gynimo klausimais. Kadangi laiškas yra atviras ir nieko neįpareigojantis (žinant jūsų užimtumą), galite į jį ir neatsakyti, nors atsakymas man būtų labai vertinga žinia iš jūsų priešrinkiminės padangės.
Turbūt nė vienas užkariautojas, įveikęs dideles armijas ir sugriovęs galingas valstybes, neįveikė tokio „nesunkaus” ir fiziškai nestipraus dalyko kaip žmonių įsitikinimai. Nė vienas neįveikė religijos. Kas mėgino, veikiau pralaimėjo. Stalinas juokais klausė, kiek popiežius turi divizijų, kad įgyvendintų savo idėjas. Stalinui su visomis divizijomis baigėsi blogiau nei popiežiui. Lietuva tapo nepriklausoma be tankų, bet su „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“.
Europos nebūtų be Karolio Didžiojo, bet Europos nebūtų ir be šv. Augustino, plejados popiežių, be Kirilo, Metodijaus, Martyno Liuterio… Krikščionybė yra tas Europos tikėjimas, kuris ją, Europą, ir padarė galingiausiu žemynu pasaulyje. Tačiau dabartiniai Europos integracijos vadovėliai rašo, kad Europą suvienijo daugiausia ekonominis motyvas, o tikrieji Europos kūrėjai – veikiau verslininkai nei kunigai ar karo vadai.
Europos Sąjungos vadovai ypač pastaraisiais dešimtmečiais įtikėjo, kad Dievas jiems nereikalingas. Dievo vardo nebėra sutartyse, baiminamasi deklaruoti savo krikščioniškąją prigimtį, idant ta informacija negriautų globalaus ar gana ekumeninio konteksto. Galų gale to niekas nei reikalauja, nei pasigenda. Europos Sąjunga šiandien gyvena būsenoje, kada manoma, jog visas žmogaus problemas galima išspręsti protu, jėga, gamtiniais resursais ir kitais racionaliais būdais. Dabartinėje racionalioje Europoje iš viso tapo didele gėda remtis religija ar ideologija.
Tikėjimas ar netikėjimas paliekamas kiekvienam europiečiui kaip pomėgis: nori praktikuok, nori ne, integracijai ir jos produktui – gerbūviui tai nereikšminga. Kitaip sakant, religija yra dvasinis sportas, bet ne būtinybė. Bažnyčia – nevyriausybinė organizacija, tiesa, ypač gerbiama, bet ne ta, kurios nuomonės ypač paisoma. Atvirkščiai – stengiamasi mandagiai, bet aiškiai pasakyti, kur yra jos „kompetencijos” ribos, kaip jai reiktų reformuotis, kad prisitaikytų prie visuomenės.
Bet kodėl religija vis dėlto tokia galinga? Atsakymas, tiesa, neracionalus, tačiau turėtų būti įtikinamas. Nemiršta todėl, kad remiasi iracionaliu autoritetu. Žvilgsnis į istoriją leidžia pastebėti religijos jėgą – ne interesų, o meilės jėgą. Galima ištrinti iš žemėlapio ištisas valstybes, galima sukurti totalitarinę politiką, centralizuotą ekonomiką… Religija svarbiau nei demokratija. Pastaroji gimė jau ne kartą, o religija niekad nebuvo mirusi. Bet religiją ir kultūrą visada tenka pripažinti ir gerbti, o norint kontroliuoti – geriau susigyventi su ja nei mėginti nugalėti.
Religija, skirtingai nuo socialinės apsaugos, neduoda jokių garantijų. Tačiau ji suteikia viltį, kuri, kad ir kaip stebėtųsi racionalūs žmonės, svarbesnė už garantiją. Skirtingai nuo įsitikinimo apie Bažnyčios dogmatizmus, religijai paliekama didelė tikėjimo tiesų interpretacijos laisvė. Tikėjimas nereikalauja racionalaus supratimo, o jo interpretacija nereikalauja logikos. Tikėjimas svarbiau nei protas, įtikėtas autoritetas svarbiau nei rašytinė teisė. Bet kuris kunigas, klausantis išpažinties, Dievo vardu teisia – nustato, kas yra nuodėmė, kas – ne. Religija sėkmingai sustatė į vietas žmogiškąsias aistras ir polinkius. Jokie racionalūs motyvai neveikia taip, kaip tikėjimo dalykai.
Poncijus Pilotas buvo ne tik Romos teisės, bet ir Romos abejonių savo tiesa simbolis. Romėnai pernelyg mėgo teisę ir ją absoliutindami nesuprato, kodėl emocijos ir tikėjimas yra veiksmingesni už įstatymo raidę ir objektyvią realybę.
Šiandien kalbama apie nepaprastai didelius pokyčius visuomenėje. Ar tikrai tie pasikeitimai radikalūs, jei nesikeičia žmogaus prigimtis? Sakoma, kad turime naują pasaulio tvarką, naują situaciją, net naują žmogų. Bet gal tai tik įsitikinimas, kad įvyko radikalūs pokyčiai. Iš tiesų pasikeitė tik elgesio manieros, bet ne giluminiai motyvai.
Vytautas Didysis netapo karaliumi, nes laiku negavo popiežiaus legitimacijos. Vadinasi, anais Lietuvos aukso amžiaus laikais Bažnyčios autoritetas buvo virš pasaulietinio. Šiandien viskas atvirkščiai: pasauliečiai savaip nurodo Bažnyčiai, kur jos vieta… Ar gerai, kad viskas pasikeitė būtent taip?
Pagarbiai
Egidijus Vareikis
p.s.
kaip pastebėjote šiame laiške jokios agitacijos balsuoti ar nebalsuoti už jus nėra, kad jūsų atsakymas taip pat nebus vertinamas kaip politinė savireklama. Tačiau jūsų nuomonė man išties labai vertinga.
