Atviras laiškas kandidatui į prezidentus Mindaugui Puidokui
Mielas kandidate,
kreipiuosi į jus kaip visai nesisteminis rinkėjas, kuriam ne taip jau ir svarbi jūsų nuomonė kokiais nors sėkmingos ekonomikos kūrimo ar besišypsančių vaikų gynimo klausimais. Kadangi laiškas yra atviras ir nieko neįpareigojantis (įsivaizduojame jūsų užimtumą), galite į jį ir neatsakyti, nors atsakymas man būtų labai vertinga žinia iš jūsų priešrinkiminės padangės.
Ketinu su jumis pasišnekėti ir pasitarti: kas gi valdo šį pasaulį – demokratija, pinigai, piliečiai, politinė valia? O gal tai… žmogus iš gatvės?
Juk galima svarstyti ir įrodinėti įvairiai, galima sakyti, kad valią diktuoja karinė jėga, ekonominės galimybės, resursai. Tačiau žinant, kad svarbiausi ar bent jau svarbūs sprendimai turi emocinį pagrindą, reikšmingiausiu pasaulio elementu tenka laikyti vadinamąjį žmogų iš gatvės. Tai jis šiandien diktuoja sąlygas demokratijos institutams, kur pinigus turi išleisti tie, kurie juos kaupia ir daugina. „Žmogus iš gatvės“ visada įnoringas, irzlus, visada nepatenkintas, linkęs reikalauti, o ne duoti. „Žmogus iš gatvės“ sužlugdė tiesioginę antikos demokratiją, nes nenorėjo rizikuoti, kibti į rimtesnius projektus ir „suvidutinybino“ visuomenės gyvenimą. „Žmogus iš gatvės“ išsireikalavo iš Romos valdžios duonos ir žaidimų, privertė nukryžiuoti Jėzų iš Nazareto, pareikalavo viešų mirties bausmių ir dar daug kitų nežmoniškų dalykų.
Civilizacijos raidoje „žmogus iš gatvės“ tampa amžinai reikalaujančia ir už nieką neatsakinga persona. Demokratijos apologetai siūlo jam apsispręsti dėl Brexito ar dvigubos pilietybės, tačiau „žmogus iš gatvės“ nelabai tą išmano ir balsuoja „iš lemputės“, pagal nuotaiką. Vis akivaizdžiau randasi „Trečiojo pasaulio“ civilizacijos požymių, civilizacijos, kurios pasiekimais naudojasi visi, bet niekas už nieką neatsako.
Taigi vieną kartą visi Romos laisvieji gyventojai tapo Romos piliečiais, visuomenė tapo savaip „palaida“, visi tapo socialiai puikiai apsaugotais, bet visiškai neatsakingais ir demoralizuojančiais visą valstybę žmonėmis. Trečiojo pasaulio civilizacijai reikia ne pilietiškumo, pasiaukojimo, o veikiau gerbūvio garantijų. Nereikia jai ir demokratijos. Ar nejaučiate, kad taip „barbarėja“ ir Europa?
Būtų galima priminti, kad demokratija ir vadinamoji pilietinė visuomenė šiandien pernelyg dažnai sutapatinamos. To griežtai nereiktų daryti, nes jų prigimtis skiriasi. Pilietinė visuomenė daug senesnė ir šiandien aktualesnė, mat ją galima kažkaip racionalizuoti. Pilietinės visuomenės krizė taip pat akivaizdi, jos siekimų lauke yra veikiau noras išsilaikyti nei pasikeisti, veikiau gintis nei pulti.
Ir dar vienas pastebėjimas. Science fiction autoriai, mėginę vaizduoti harmoningą šviesios ateities visuomenę, beveik niekada nevaizdavo jos kaip harmoningai veikiančios demokratinės sistemos. Tai buvo greičiau sistema, kurioje dominuoja racionalusis, bet ne populiarusis autoritetas, t.y. veikiau autoritarizmas nei demokratinis pliuralizmas.
Atrodo, Europos integracija patikėjo – kažkada taip elgėsi ir Romos ar Renesanso laikų žmonės – kad racionalumas gali laimėti prieš jausmus, prieš neplanuojamą, nenusakomą, neapskaičiuojamą… Taip suklestėjo europietiškas racionalumas, darantis Europą – mūsų Europos dinozaurą – gyvūnu, manančiu, kad niekas jo nepuls, nes bijos, o jeigu puls, tai užpuolikus bus nesunku papirkti.
Tuo tarpu visuomenei bet kokie rimtesni pakitimai asocijuojasi su netikrumu. Tad neatsitiktinai vis dažniau ir labiau gręžiamasi į religiją ir kitus „nemoksliško“ pasaulio suvokimo dalykus. Tikėjimas burtais ir horoskopais – gelbėjimosi ratas žmonėms, kuriems, deja, ne be mokslininkų kaltės buvo įrodyta, kad „tradicinė“ religija yra atgyvenęs dalykas. Tiems žmonėms reikia tikėjimo, nes jie nesijaučia nauji ir saugūs, veikiau pasijunta neadekvatūs propaguojamiems pasaulio modeliams. Čia ir vėl pravartu prisiminti Z.Brzezinskį, teigusį, jog ydingas ideologijas XX amžiuje pagimdė be kita ko, ir noras rasti kokių nors galimybių įgytas naujas žinias ir technologines naujoves pervesti į įsitikinimų pasaulį. Žmonės tapo komunistais ar fašistais, nes pernelyg buvo dvasingi, o tapę dar ir protingi manė galį realizuoti save per minėtas ideologijas.
Dauguma jūsų rinkėjų taip pat yra „žmonės iš gatvės“. Jiems reikia duonos ir pramogų, jie nesiruošia prisiimti atsakomybės, net jei atsitokėję nuspręs, kad rinkdami jus pasirinko neteisingai.
O galiausiai koks gi bus mūsų likimas po kelių dešimtmečių? Tapsime žmonių iš gatvės ar intelektualių bei tvarkingų politikų šalimi?
Pagarbiai
Egidijus Vareikis
p.s.
kaip pastebėjote, šiame laiške jokios agitacijos balsuoti ar nebalsuoti už jus nėra, tad jūsų atsakymas taip pat nebus vertinamas kaip politinė savireklama. Tačiau jūsų nuomonė man išties labai vertinga.
