Atviras laiškas kandidatui į prezidentus Valentinui Mazuroniui
Mielas kandidate,
kreipiuosi į jus kaip visai nesisteminis rinkėjas, kuriam ne taip jau ir svarbi jūsų nuomonė kokiais nors sėkmingos ekonomikos kūrimo ar besišypsančių vaikų gynimo klausimais. Kadangi laiškas yra atviras ir nieko neįpareigojantis (žinome apie jūsų užimtumą), galite į jį ir neatsakyti, nors atsakymas man būtų labai vertinga žinia iš jūsų priešrinkiminės padangės.
Nesu pragmatikas. Visose situacijose norėčiau, kad viskas visiems būtų arba baigtųsi gerai. Bet tai atrodo visiškai nerimtai. Pragmatizmas yra paklydimas, ir visi bandymai kurti proto pasaulį baigėsi ne tik nesėkmingai. Baigėsi tragiškai. Aš noriu svajoti. Noriu svajoti gražiai, manau, kad dauguma žmonių nori gyventi gražiai, manau, kad pasaulį valdo visgi geros valios žmonės. Bet kodėl išeina ir vėl „kaip visada“?
Žmogus nėra kompiuteris, žmogus yra per daug kaprizingas, kad jam būtų galima patikėti kažką svarbaus spręsti apie pasaulį. Kai tik jam leidi, pridaro nesąmonių, ir tiek. Betgi sakoma ir galvojama, kad yra priešingai. Juk vienas būdingiausių nūdienos politikos bruožų yra politinio pragmatizmo suklestėjimas. Atrodo, kad viskas, kas žmogui naudinga, yra gerai, ir žmogus tą supranta. Logika sako, jei einame teisinga linkme, turime pasiekti ar bent priartėti prie idealo.
Ar tas idealas sutaps su integracijos pabaiga ir ar pabaiga bus laiminga? Jau dabar visi žinome, kad laiminga nebus, nes pamatysime, jog ne to tikėjomės.
Sklaidydamas šiuolaikinės politinės filosofijos knygas, patyriau, kad vyraujanti tema jose yra mėginimas sukurti etiką, paremtą racionaliu protu ir logika, laikant emocinius sprendimus viso labo nelaimingais atsitikimais darbo metu. Tačiau ar galima drįsti kalbėti apie kokią nors pabaigą pažangos ir Rojaus žemėje, kokio (būkime atviri ir teisingi) iki šiol žmonijos istorijoje nėra buvę? Atrodo labai rimtai.
Daugelis dalykų istorijoje ir ne tik joje priklauso nuo mūsų itin žmogiškos prigimties – biologinių ir emocinių mūsų gyvenimo ciklų. Pastarieji lemia, kada politikai tampa labai pragmatiški, kada emocionaliai patriotiški, kada linkę kelti tautiečius į žūtbūtinę kovą, kada siūlo gerai pasverti, ar dėl tautinių ar religinių idėjų verta tuštinti pinigines. Žmonija yra ir (o gal visų pirma) emocinė bendrija. Neatsitiktinai barame vadinamųjų naujųjų demokratijų rinkėjus, kad jie balsuoja neracionaliai, nesidomi partijų programomis, o balsus atiduoda tiesiog už… žavius vyrukus, netgi nusikaltėlius. Tikrovėje iracionalumo ir emocingumo politiniuose sprendimuose ir tendencijose yra tiek, kad jie labai dažnai „nusveria“ pragmatines kalkuliacijas. Pakaktų pakeisti aksiomą – manyti, kad žmogus nėra visiškai racionali būtybė, daug klausimų tiesiog nekiltų.
Pragmatikai stiprūs. Pragmatinio požiūrio ideologai neretai remiasi Adamu Smithu, politinės ekonomijos kūrėju. O jis – tai politikos ir ekonomikos derinimo simbolis, kaip čia paneigsi autoritetą. Nedaug kas žino, kad Smithas savo filosofinius veikalus pradėjo nuo moralinės filosofijos studijų ir niekados neneigė emocinio faktoriaus svarbos atrodytų grynai „ekonominiuose“ sprendimuose, kad ir kaip jį interpretuotų.
Kiekviena bendruomenė turi žmogiškuosius įstatymus (lex humana), tačiau jie neturi paneigti amžinojo įstatymo – Dievo plano (lex aeterna) ir prigimties (lex naturalis). O jeigu jų nepaiso, kyla problemų, kurių šiandien begalė. O dar, beje, yra ir žmogaus orumas, kuris taip pat neapibrėžiamas racionaliai: (dignitas humana). Tai berods Tomo Akviniečio pamokymai?
Jeigu visi paklustume lex aeterna ir les natūralis, Europos Sajungos teisynas sutrumpėtų gal net šimtą kartų. Nes ten daug kas prirašyta, kas turėtų būti savaime aišku, jei tik… jei tik tiesiog būtume geri iš prigimties.
Aurelijaus Augustino tekstuose yra Dieviškoji valstybė, paremta meile, ir žmogiškoji, savimeilės valstybė. Kas galėtų paneigti, jog tai netinka šiandienei integruotai Europai? Klasikos galima cituoti ir daugiau, bet tiek jau to…
Racionalus žmogus – vienas iš liberalizmo mitų, teigiančių, jog tas racionalus žmogus ne tiek tiria aplinką, kiek ją išnaudoja savo reikmėms. Žmogus, deja, nėra laisvas nuo melo ir apgavystės, aistrų, meilės ir t.t. Racionalus žmogus yra savo paties priešas. Visos pasaulio kūrimo schemos, paremtos „moksliniais“ racionaliais argumentais, greitai žlunga. O ta „nelemtoji“ Dievo idėja nežlunga.
Kaip turėtume elgtis – kurti romantišką meilės valstybę ar racionalią savimeilės valstybę, mielas kandidate…?
Pagarbiai
Egidijus Vareikis
p.s.
kaip pastebėjote, šiame laiške jokios agitacijos balsuoti ar nebalsuoti už jus nėra, todėl jūsų atsakymas taip pat nebus vertinamas kaip politinė savireklama. Tačiau jūsų nuomonė man išties labai vertinga.
