Audronė Vakarinienė: „Liaudies šokiai telkia žmones“
Išgirdus terminą „etninė kultūra“ prieš akis iškyla tautiniais rūbais pasipuošę žmonės, liaudies dainų skambesys ar folklorinių šokių siautulys. Tokių šokių populiarumą liudija ir šešioliktus metus Šiaulių kultūros centro organizuojamos respublikinės folklorinių šokių varžytuvės „Patrepsynė“, sutraukiančios būrius etnine kultūra besidominčių vaikų ir jaunimo. Apie folklorinių šokių dabartį ir ateitį, „Patresynės“ sėkmės istoriją kalbamės su Lietuvos nacionalinio kultūros centro Etninės kultūros skyriaus choreografinio folkloro specialiste Audrone Vakariniene.
Pirmuoju klausimu truputį paprovokuosiu. Turbūt sutiksite, kad visuomenės, ypač jaunimo, akyse folkloras dažnai tapatinamas su kažkuo, kas yra senamadiškas, neviliojantis, netgi niūrus? Kaip Jums atrodo, kodėl susiformavo toks visuomenės požiūris? Kaip jį galėtume pakeisti?
Tiek negatyvių nuostatų folkloro atžvilgiu, kiek čia išvardinote, negalėčiau patvirtinti. Veikiausiai, jaunimas paprasčiausiai nesusiduria su patraukliai pateiktomis folkloro apraiškomis. O tai tikrai svarbu. Mūsų ir dar vyresnėms kartoms dainavimo, šokimo (bent jau švenčių metu) džiaugsmas pažįstamas, mes dar matę ir girdėję savo tėvus, senelius, prisidėję prie jų. Dažnas jaunas žmogus visai negirdėjo ir nematė, kaip tėvai šoka ir dainuoja. Mes, tėvai, ir esame dėl to kalti. Dažnai groju ir dainuoju asmeninėse žmonių šventėse, giminės suėjimuose. Ir visuomet būtinai labai kokybiškai ir patraukliai padainuojame senovinę liaudies dainą ar kelias. Ir visada išgirstame jaunimo komplimentų, patiriame jų nuostabą – kaipgi galėjo atsitikti taip, jog iki šiol nebuvo to girdėję – ir susižavėjimą, netgi pasididžiavimą tuo, jog mūsų tradicinis paveldas toks ypatingas.
Taip pat tik dabar pradedame populiarinti idėją, jog senosios paveldo formos, tarkim, tradiciniai šokiai turi būti papildytos asmenine raiška, improvizavimu. Tai užtikrintų paveldo gyvybingumą, aktualumą šiandien, asmeninį santykį su juo; suteiktų gana ribotam mūsų tradicinių šokių judesių, figūrų rinkiniui papildomos raiškos, meistriškumo siekimo galimybes, suteiktų žaismės, gyvybės, papildomo įsitraukimo, fantazijos pasireiškimo galimybių, išryškintų artistinius, improvizacinius, kūrybinius žmonių gebėjimus, kartais pranokstančius jų fizines galimybes.
Kaip apibrėžiamas choreografinis folkloras? Kuo jis ypatingas, išskirtinis?
Anksčiau šokis lydėjo visus žmogaus gyvenimo įvykius, praturtindavo apeigų eigą ir pan. Mūsų laikais jis liko malonaus, džiaugsmingo, kūrybingo laisvalaikio leidimo būdu, deklaruojant savo nacionalumą ir juo pasididžiuojant. Žavimės paprastu jų grožiu, smagumu ir galimybe kiekvienam atskleisti savo individualumą. Kiekvienas pabandęs yra pajutęs, kokį džiaugsmą, energijos, gyvybingumo pliūpsnį jie teikia, kaip atsigauna dvasia ir kūnas, kaip smagu šokti poroje, jausti judesių darną.
Pastaraisiais metais visuomenėje liaudies šokio pomėgis pastebimai auga, vyksta vakaronės, buriasi šokių klubai, kur jauni ir vyresni žmonės smagiai leidžia laisvalaikį, kuria šventinę nuotaiką, bendrauja. Taigi belieka šiam tikslui sutelkti visas pajėgas.
Kokią matote choreografinio folkloro ateitį?
Esu įsitikinusi, kad nesudėtingi ir tikrai smagūs mūsų liaudies šokiai vis labiau ir vis dažniau vienam vyksmui sutelks vis didesnius žmonių būrius, juos vienys, stiprins savos kultūrinės tapatybės pajautą. Tradicinių šokių varžytuvės „Patrepsynė“, konkursas „Visa mokykla šoka“, akcija „Visa Lietuva šoka“ – puikios, paveikios priemonėms šiam tikslui pasiekti.
Dalyvių susidomėjimas Šiaulių kultūros centro organizuojamomis respublikinėmis folklorinių šokių varžytuvėmis „Patrepsynė“ nemažėja. Tai rodo šio žanro šokių populiarėjimą?
Pati ir atsakėte. Belieka pridurti, jog tai vyksta ne todėl, kad organizatoriai labai ypatingai stengiasi, o todėl, kad pačiuose šokiuose yra tai, kas buvo, yra ir bus patrauklu, gražu, vertinga Lietuvos žmonėms nuo mažo iki seno.
„Patrepsynė“ folklorinius šokius populiarina jau šešioliktus metus. Kaip manote, kur sėkmės paslaptis?
Kaip jau sakiau – visų pirma, pačiuose šokiuose. Taip pat svarbi ir konkurso rengėjų nuostata, jog šokti reikia ne bet kaip: posakis „kaip moku, taip šoku“ čia negalioja. Tai rezonuoja bendražmogiškam siekiui tobulėti, įrodyti savo gebėjimus, išsiskirti, siekti būti geriausiu savo srityje. Nei kiek nerizikuodama tvirtinu – išsiskiriančiu, artistišku, improvizuojančiu, kūrybingu, pašėlusiu, konkuruojančiu, o gal atvirkščiai – solidžiai stilingu, tradiciniu santūriu būdu deklaruojančiu savo gebėjimus ir vertę gali būti kiekvienas šokantysis. Verta pamatyti, pritarti ir tokiu tapti.
