„Auksiniam scenos kryžiui“ nominuota baleto primadona Beata Molytė nevaržo savo svajonių
Fatališka moteris, aristokratė iš prigimties su prigimtine elegancija – visi šie apibudinimai puikiai tinka visoje šalyje garsiai Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto šokėjai Beatai Molytei-Kulikauskienei. Maloniai nuteikia ar net įpareigoja jau vien tai, jog garsi scenos primadona į pokalbį atskuba laikrodžiui mušant sutartą valandą. Tai leidžia suprasti, kad užimtame Beatos gyvenime viskas sustyguota ir vyksta laiku bei planuotai. Jei net iš nuotraukų Beata į aplinką žvelgia iš tarsi aukšto, tai gyvenime ji nuoširdi, šilta ir atvira moteris.
B.Molytė-Kulikauskienė publiką apmąstymams išjudinusiame, gal net maloniai šokiravusiame šokio spektaklyje „Karmen siuita“ meistriškai įsikūnija fatališką, beatodairiškai savo tikslų siekiančią moterį, tačiau gyvenime jos moteriškumas išreiškiamas ramesnėmis „priemonėmis“…
Beje, Beata Molytė už Karmen vaidmenį šokio spektaklyje „Karmen“ (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras) ir Nastasjos Filipovnos vaidmenį šokio spektaklyje „Idiotas“ (Anželikos Cholinos šokio teatras) nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“. Trisdešimt metų baletui atidavusi šokėja savo lentynoje jau turi aukščiausią teatro meno apdovanojimą – „Auksinį scenos kryžių“ gautą 2008 m.
Ką tik Beatą pasivijo ir nominacija „Padėkos kaukei“ už Karmen vaidmenį šokio spektaklyje „Karmen“, tad natūralu, kad mūsų pokalbis sukasi apie lemtingąją Karmen.
-Ar įkūnijant karingąją Karmen pavyko atskleisti pradinius sumanymus? Gal jie keitėsi spektaklio statymo eigoje?
-Ar Karmen tokia kokios tikėtasi ir laukta reikėtų klausti spektaklio sumanytojų. Be abejo, artistas kuriantis vaidmenį, o šiuo atveju aš, įneša savų spalvų. Šiuo atveju personažas nėra man labai artimas, bet visada įdomu, o šioje profesija tiesiog būtina, savyje atrasti naujų spalvų ir tapti „nauju žmogumi“. Visa tai vyko tampriai bendradarbiaujant su spektaklio choreografe Aušra Krasauskaite. Po spektaklio aš supratau, kad spektaklio „Karmen siuita“ Karmen likome patenkintos abi. Kaip vaidmens atlikėja, giliai viduje pati sau radau mažų priekaištų: žinau ką galėjau padaryti kitaip, bet žiūrovas to nemato. Nufilmavus spektaklio medžiagą galiu ją studijuoti ir kažką pakeisti atsižvelgdama į A.Krasauskaitės, kaip statytojos, užmanymus. Bendradarbiavimas labai svarbus.
-Šokio spektaklio Karmen – atakuojanti savo jėga ir stiprybe moteris, laikanti pasaulį ant savo pečių. B.Molyte ir Karmen: panašumai ir skirtumai?
-Nesu karinga. Stengiuosi būti teisinga. Man tai labai svarbu. Kartais žmonės net nesuvokia turintys savyje slypinčių stiprybės klodų, kokius atrado Karmen. Tad mes tų „klodų“ ir neišnaudojame kasdieniniame gyvenime. Ir negaliu vertinti: tai gerai ar blogai. Viskas priklauso nuo situacijos. Nauji pojūčiai, tai ką naujo randame savyje, nauji akcentai paįvairina mūsų gyvenimą. Be jų nesuprastume kokie skirtingi esame.
-Spektaklio Karmen be specialiai išreikšto moteriškumo: suknelių, gėlių ir panašių atributų. Kaip tai vertinate?
-Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre sukurta „Karmen siuita“ choreografės A.Krasauskaitės užmanymo dėka planuotai gimė „kitokia“. Aš Karmen gal kurčiau kitaip, bet man visada smagu rasti ir kažką naujo. Šio spektaklio Karmen, nepaisant nieko, išlieka moteriška. Ji turi stiprų moteriškąjį pradą, ką turi visos moterys, ir to neįmanoma paslėpti. Daug kas įsivaizduoja Karmen tik su sijonais, vėduoklėmis. Nuo ko ir norėta pabėgti šiame spektaklyje.
Aš ir gyvenime nesu Karmen. Tiesiog moteris: žmona, draugė, kolegė… Rūbais, makiažu kasdienybėje aš, kaip ir visos, atspindžiu tai kuo gyvenu tądien. Greitai pavasaris ir norėsis spalvingų rūbų, puoštis. Tačiau kasdienybėje taikausi prie savo dienotvarkės: bėgi, leki, daug kartų per dieną turi persirengti… Tada atitinkamai renkiesi tam tinkamus rūbus ir negali rinktis rūbų, kurie tame skubėjime trukdytų. Makiažas – taip pat mano nuotaikos išraiška. Tad kasdien stengiuosi nuo jo pailsėti, t.y. leisti odai pailsėti nuo daugybės grimo sluoksnių.
-Ar žiūrovai supranta ir įvertina, kad esamu laiku prieš juos scenoje šokanti Karmen nepakartojama bei identiškų spektaklių nebūna?
-Visiškai sutinku, kad šokio spektakliai „nepakartojamos akimirkos“ menas. Atlikėjas taip ir tobulėja, kad tądien ir tame spektaklyje atranda naujų spalvų, atsiriboja nuo savų sceninių baimių. Pagauni akimirkos dvasią ir šoki… Kas yra scena? Tai vieta kur tu gali daryti ką nori, tačiau turi ir užduotis. Viena iš svarbiausių įtikinti žiūrovą. Scenoje tu turi būti visiškai atviras prieš žiūrovus bei negali meluoti: kiekviena tavo abejonė žiūrovui suteikia netikrumą. Aš, kaip atlikėja, jaučiu didelį malonumą būdama scenoje ir atrasdama naujų spalvų. Šokis – tai jausmas. Ir jei vienam spektaklyje išreikšdamas kažkokį jausmą pajauti perspaudęs, pasitaisai kitame spektaklyje ir ieškai naujų formų.
-Ar po spektaklio jūs būnate patenkinta savo darbu?
-Ne visada. Kartais pavyksta, kartais ne… Kartais tu tiesiog tikiesi per daug. Scenoje aš nesu viena. Yra aplinka, kuri diktuoja savo „sąlygas“. „Susišokimas“ su partneriu svarbus…
-Spektaklio „Karmen siuita“ scenos partneris Mantas Černeckas. Ar pavyko „susišokti“?
-Mantas Černeckas… Aš jį pažinau dar labai jauną studentą, kai jis ką tik atėjo dirbti į Klaipėdos valstybinį muzikinį teatrą. Aš tuo metu jau čia dirbau. Tada M.Černeckas atrodė „vaikas“, iš kitų išsiskiriantis begaliniu noru šokti. Tai žmogus „sergantis“ baleto šokėjo profesija. Matau, kad jam tai labai svarbu. Vėliau aš buvau išvykusi, ir jis buvo išvykęs taip pat… Kai vėl susitikome ir pradėjome repetuoti „Karmen siuitą“, aš pamačiau, kad jis vis dar „serga“ šokio liga, svarbiausia labai patobulėjo. M.Černeckas puikus ir tuo, jog su juo galima diskutuoti kaip su scenos partneriu. Ne visada ir ne su visais tai pavyksta. Aš, kaip scenos partnerė turinti daugiau patirties, galiu patarti, tad smagu, kad jis tai moka priimti. Mes su M.Černecku ieškome ir randame, stengiamės tobulinti esamą ir rasti kažko naujo.
-Kiek šokėjams svarbi muzika? Juk „Karmen siuitoje“ įkurdinti specialiame balkone virš šokėjų groja Klaipėdos kamerinis orkestras ir mušamųjų ansamblis „Giunter Percussion“.
-Muzika – šokio pagrindas. Muzikos ir šokio sintezės dėka spektaklio metu gimsta stebuklas. Kai klausai profesionaliai atliekamą muziką net esant scenoje sunku patikėti, jog tai tikrai vyksta šalia tavęs. Neįmanoma to negirdėti, nejausti ir neatspindėti šokiu. Šokis be muzikos būtų kaip žmogus be širdies. Visi kartu mes tampame visuma.
–A.Krasauskaitė už šokio spektaklio „Karmen siuita“ choreografiją nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“ kaip jauna ir daug žadanti kūrėja. Kaip vyko Jūsų bendradarbiavimas?
-Esu brandi baleto šokėja, tad teoriškai savo profesijoje jau turėčiau eiti žemyn (juokiasi)… Tad mane maloniai nustebino A.Krasauskaitė pakviesdama tapti Karmen jos kuriamame spektaklyje. A.Krasauskaitė – jauna ir talentinga, su savitu matymu ir nenuspėjama vaizduote. Ypač charakteringa jos šokio choreografija. Net atsirado terminas „Aušriška“ choreografija, kurios su niekuo nesupainiosi.
Aušra dar visiškai jauna, tad jos kūrybinis kelias tik prasideda. Spėju, kad Lietuvoje mes dar ne kartą išgirsime minint A.Krasauskaitę kaip choreografę bei žavėsimės jos pastatymais. Linkiu jai nenuleisti rankų, nes būti kūrėju nėra lengva. Bet ji labai stipri moteris ir puikiai su viskuo tvarkosi.
-Kokie Jūsų kūrybiniai planai? Ką veiksite baigusi balerinos karjerą?
-Aš labai daug svajoju. Nuoširdžiai visiems linkiu svajoti. Ir tai išsipildys. Esu labai žingeidi. Man viskas įdomu.
Svajoju Klaipėdai pristatyti klasikinį baletą…
Neseniai atidariau B.Molytės baleto mokyklą, kur mokoma ne tik baleto, bet ir vedamos flamenko pamokos. Lauksiu ne tik vaikų, jaunimo, bet ir suaugusių moterų. Visos ir visi čia galės įgyvendinti savo svajonę šokti. Turiu nuojautą, kad daug moterų kompleksuoja… Girdžiu sakant, kad jos jaučiasi neatitinkančios standartų, tad net nebando šokti. Mano manymu, šokis puiki alternatyva sporto salei. Nuoširdžiai kviečiu ir laukiu visų, kurie nenori kilnoti svarmenų ar minti salės dviračių žiūrint į vieną tašką.
Balandžio 22 d. Klaipėdos dramos teatro mažojoje salėje šiuolaikinio šokio teatro „Padi padi fish“ renginyje pristatysiu savo šokio miniatiūrą „Emocijos“.
Mano dienos Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre oficialiai jau suskaičiuotos… Manęs laukia renta, bet tai nereiškia, jog tą dieną nustosiu šokti. Šoksiu kol galiu, kol jaučiu, jog galiu tai daryti. Tada rasiu žymiai daugiau laiko savo svajonių realizavimui ir pagaliau užsiimsiu savo pomėgiais: imsiu groti, tapyti, šoksiu flamenko. Aš pagaliau galėsiu sau leisti tiesiog klausyti muzikos, lankytis renginiuose. Kai dirbi šį darbą, norisi pamatyti ir kitus spektaklius, renginius. Nors esi kviečiamas, klausiama tavo nuomonės ar matei vieną ar kitą pastatymą, ne visada turi laiko lankytis renginiuose. Dažniausiai esi bėgime iš taško A į tašką B.
-Ar jums teko patirti meilę dėl kurios tektų kovoti? Gal jūsų gyvenimas ramus užutekis ir tokių audrų kokios ištiko Karmen jums neteko patirti?
-Aš esu laiminga moteris. Turiu vyrą: rūpestingą, vyrišką, išmintingą, mane suprantantį ir palaikantį. Kiekviena moteris šalia tokio vyro jaustųsi laiminga.
Mano sūnui greitai sukaks 12 metų. Sūnus labai gerai jaučia muziką, turi puikią koordinaciją, labai mėgsta šokti, tačiau kai pasiūlau šokti visada užtikrintai sako „ne“… Išbandė šokį pradinėse klasėse ir jam puikiai sekėsi. Tada jis dalyvavo šokių konkurse, o mes su vyru sėdėjome išsižioję bei negalėjome atsistebėti. Baksnojau vyrui alkūne į šoną ir rodžiau: namie sūnus išdykęs, o ten tapo džentelmenu paduodančiu savo damai ranką, palydinčiu… Negalėjau patikėti, kad tai mūsų vaikas. Aš, kaip mama ir šios srities specialistė, suprantu, kad duomenis būtinus norint gerai šokti jis turi. Niekada neversiu jo šokti, nes to nereikia. Šiuo metu jis mėgsta piešti, groti.
-Visuomenėje gaji nuomonė, kad balerinos meniu neatsiejamas nuo vienintelio salotos lapo per dieną… Ką manote apie šiuos mitus?
-Per 30 mano šokio metų viskas taip pasikeitė… Mokantis baleto mokykloje, turėjome laikytis griežtos disciplinos. Mes vadindavome savo ugdymo įstaigą – „mergaičių karine mokykla“. Jei norėdavai suvalgyti bandelę, tai darydavai tai pasislėpusi ir dar porą kartų apsižvalgiusi, kad niekas to nepamatytų.
Bet žmogaus gyvenime būna įvairių fiziologinių pakitimų ar tarpsnių, ko mūsų tada nemokė ir neaiškino. Kažkada savo baleto klasėje buvau viena storiausių. Bet fiziologija viską sutvarkė ir dabar esu patenkinta iš savo tėčio paveldėtais genais (juokiasi). Valgymas man natūralus, esu neišranki maistui ir valgau viską bei tiek kiek noriu. Derinuosi maistą prie savo darbo grafiko… Mane šioje srityje kontroliuoja vyras: skambina ir klausia ar aš pavalgiau. Kartą norėjau pameluoti, jog pavalgiau, tačiau jis suprato mano klastą, nes greitai negalėjau įvardinti ką valgiau.
Jei žiūri profesionaliai į savo darbą scenoje, privalai savo darbo instrumentą, kuris balerinai yra kūnas, prižiūrėti.
-Svajonių vaidmuo: jau buvo ar dar laukiate? Jūs kaip baleto šokėja turėjote daug sėkmingų ir jums šlovę atnešusių vaidmenų, tad tikimės, jog to vienintelio nepritrūko…
-Tai vaidmuo, kurio aš dar nežinau…
Kiekvienas pagrindinis vaidmuo spektaklyje atlikėjui – svajonių vaidmuo. Antraip neįmanomas atlikėjo tobulėjimas. Mano pradžia buvo sunki kaip visų: niekas tavęs nežino… Paskui viskas įsibėgėjo, atsirado įdirbis. Aš esu labai dėkinga spektaklių komandoms – be jų mano sėkmė nebūtų buvusi įmanoma. Smagu dirbti savo darbą ir negalvoti ką tau reikės apsirengti, kaip atrodysi, kaip būsi apšviesta, iš kur atsiras muzika… Visa tai atsiranda profesionalios komandos dėka. Tada tu gali kurti, o žmogus gražiausias tada kai kuria.
Likimui esu dėkinga už žmones, ypač už puikius mokytojus, kurie vedė mane į priekį, skatino tobulėti. Dėkinga, leidusiems pažinti ir paruošusiems specialiai artisto psichologijai, nes norėdamas per save atskleisti kitą asmenį turi labai įsigilinti… Kai sutinki protingus žmones ir į juos įsiklausai gali gauti daug vertingos informacijos, tad belieka tai panaudoti. Viskas yra aplink mus ir nereikia daug galvoti, svarbu įvertinti.
