Auksinis šiukšlių verslas – kodėl gyventojai permoka milijardus?
Už gražių lozungų apie švarią aplinką, raginimų rūšiuoti šiukšles, naujų sąvartynų ir brangių atliekų rūšiavimo gamyklų slepiasi finansinių interesų voratinklis ir skylėta pinigų švaistymo sistema. Gyventojai iš savo kišenės išlaiko neefektyviai veikiančias ir nekontroliuojamas savivaldybių įmones. Konkurencijos tarybos tyrimas atskleidė, kaip skiriasi kainos savivaldybėse, kur rinka monopolizuota. Pinigai švaistomi ir neapgalvotiems brangiems projektams.
Privačios įmonės skatinamos rinkti kuo didesnius kiekius atliekų. Nuo to priklauso valstybinių Regioninių atliekų tvarkymo centrų (RATC) kontroliuojamų sąvartynų pelnas. Vietoje to, kad atliekų tvarkymo įmonės ir patys gyventojai būtų skatinami rūšiuoti, už šimtus milijonų miestuose kyla atliekų rūšiavimo gamyklos, o valstybė prisiima milžiniškus ilgalaikius finansinius įsipareigojimus.
Permoka monopolistams
Komunalinių atliekų tvarkymo įmonės „Ecoservice“ valdybos pirmininkas Saulius Budrevičius 15min.lt teigė, kad valstybės sukurta atliekų tvarkymo sistema yra itin neefektyvi ir brangiai kainuojanti, o kai kuriuos savivaldybių sprendimus sunku pateisinti vadovaujantis sveiku protu.
„Pati sistema sukurta iškreipiant pagrindinius atliekų tvarkymo principus. Šiandien vartotojas yra skriaudžiamas.
Į atliekų tvarkymo rinką pakliuvusios ES lėšos sukūrė savivaldos kontroliuojamas monopolines struktūras. Privataus investuotojo galimybė pasiūlyti tą pačią paslaugą pigiau yra ribojama“, – sakė S.Budrevičius.
Pasak jo, savivaldybės klerkai pirštų spragtelėjimu nustato kainą, kurią turi sumokėti vartotojas. Tokių precedentų apstu.
Štai Alytaus RATC ES lėšomis pastatė atliekų rūšiavimo fabriką. Prieš metus buvo skelbtas konkursas operatoriui parinkti, kuriame dalyvavo dvi bendrovės. Jos už vienos atliekų tonos tvarkymą paprašė 29 litų.
RATC nutarė, kad tai per brangu ir paslaugas nutarė teikti pats. „Čia nebeliko skaidrumo ir neįmanoma pamatuoti, kiek ta paslauga kainuoja. Tai gali būti du ar keturis kartus didesnė kaina. Kontroliuoti neįmanoma.
Viešųjų pirkimų įstatymas reglamentuoja, kaip turi būti pasirinktas konkurso laimėtojas ir jo prisiimti įsipareigojimai galioja visą nustatytą terminą. Kai įstatymas netaikomas, susidaro situacija, kai save paskyrusi institucija pati save ir kontroliuoja. Ji gali kažką toleruoti, kažko nepastebėti. Dirbant privačiai įmonei, to nebūtų“, – minėjo S.Budrevičius.
Didžiuliai kainų skirtumai
Savivaldybių įmonių neūkiškumą atskleidė Konkurencijos tarybos tyrimas. Jo rezultatai iš tiesų stebina.
Štai Kauno mieste ir Kauno rajone veikianti savivaldybės įmonė „Kauno švara“ gyventojams paslaugas teikia už skirtingą kainą. Kauno rajono gyventojams atliekų surinkimo ir vežimo kaina siekia 31,19 eurų už toną. Kauno miesto gyventojams – 45,99 eurų už toną.
Nors Kauno rajone gyventojų tankis net 34 kartus mažesnis, o surinktų atliekų vežimo iki sąvartynų atstumas daugiau nei dvigubai didesnis, todėl įmonės sąnaudos turėtų būti gerokai aukštesnės, „Kauno švara“ čia paslaugas teigia pigiau, nei Kauno mieste.
Konkurencijos taryba pastebi, kad Kauno rajone atliekų tvarkymo paslaugas teikia dvi konkurso būdu pasirinktos įmonės, tuo tarpu Kauno mieste „Kauno švara“ paskirta atliekas tvarkyti be konkurso ir netaikant Viešųjų pirkimų įstatymo.
„Dirbant šiltnamio sąlygomis sukuriamas iškreiptas atliekų tvarkymo modelis, kuomet viskas atsiduria ne vartotojo pusėje. Kai neveikia Viešųjų pirkimų įstatymas, kaina gali keistis kelis kartus. Jokių ribojimų nėra. Čia yra piktnaudžiavimo ir mes šiuos dalykus matome“, – nurodė S.Budrevičius.
Pasak jo, atliekų tvarkytojas privalo pagrįsti kainos pasikeitimą savivaldybės tarybai. Tuo tarpu savivaldybės valdomai įmonei kainą apginti yra žymiai paprasčiau. Paprastai įmonės vadovas ateina pas administracijos direktorių, inicijuojama veiklos ataskaitos analizė, ji parodo, kad be papildomų pinigų paslaugos toliau teikti nebus įmanoma ir kaina tiesiog pakeičiama.
Kitose savivaldybėse skirtumai dar didesni. Antai Utenos rajone atliekos tvarkomos tris kartus brangiau nei Kėdainių ir Klaipėdos rajonuose. Utenoje atliekų tvarkymo funkcija pavesta savivaldybės įmonei „Utenos komunalininkas“, kai Klaipėdos ar Kėdainių rajonuose vyko konkursai.
Tikisi, kad išgirs
„Konkurencijos tarybos nuomone, esamas reglamentavimas turėtų būti tobulinamas, ieškant vienodo, skaidraus bei racionalaus sprendimo. Tyrimo išvadose pateikėme rekomendacijas savivaldybėms bei pasiūlymus Aplinkos ministerijai“, – 15min.lt teigė Konkurencijos tarybos pirmininkas Šarūnas Keserauskas.
Savivaldybėms siūloma užtikrinti viešas, skaidrias ir nediskriminacines sąlygas visiems komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugų teikėjams varžytis dėl teisės teikti paslaugas vartotojams.
Siūloma paslaugų teikėjus parinkti organizuojant atviresnes konkurencingas procedūras – pavyzdžiui, atvirą, o ne ribotą konkursą ar derybas. Taip pat atranką vykdyti tik komunalinių atliekų surinkimo ir vežimo paslaugoms, jų negrupuojant su kitomis paslaugomis.
Aplinkos ministerijai siūloma įvesti vieną komunalinių atliekų mato vienetą – pagal tūrį kubiniais metrais arba svorį tonomis – visoje Lietuvoje. Nustatyti rekomenduojamą savivaldybių sudaromų sutarčių dėl komunalinių atliekų tvarkymo galiojimo terminą bei tipines sąlygas. Įvertinti griežtesnio reglamentavimo tikslingumą savivaldybėms parenkant komunalinių atliekų tvarkymo finansavimo būdą.
Pasak tarybos pirmininko, savivaldybių ir savivaldybių įmonių pateikti paaiškinimai, kodėl kainos taip skiriasi, daugiausia susiję su pasiteisinimais, kad kainų skirtumai atsiranda dėl skirtingų kiekybinių ir kokybinių reikalavimų paslaugoms atskirose savivaldybėse, tačiau tokie teiginiai nėra paremti jokiais konkrečiais skaičiavimais ir įrodymais, kad konkurencingu būdu parinktas paslaugos teikėjas tokią paslaugą teiktų brangiau ar blogesnės kokybės.
„Kauno švaros“ atstovė Rima Apolianskaitė 15min.lt nurodė, kad žymūs kainų skirtumai atsirado dėl skirtingų paslaugų, nes Kauno mieste įmonė paskirta atliekų tvarkymo administratoriumi. Tuo tarpu Kauno rajone UAB „Kauno švara“ yra tik atliekų vežėjas.
Išskirtinė paslauga
Aplinkos ministerijos Atliekų tvarkymo departamento direktorius Dalius Krinickas 15min.lt teigė, kad atliekų tvarkymas yra vienintelė viešoji paslauga, kurios kainodaros modelis neapibrėžtas įstatymų.
Atliekų tvarkymo įstatyme tik įvardinta, kad savivaldybės tvirtina rinkliavos ar kitos įmokos dydžius už komunalinių atliekų tvarkymą, tačiau įstatymu nėra reglamentuota, kokie yra kainodaros pagrindai ir principai, kas apskaičiuoja regioninius, administracinius, tiesioginius ir kitus kaštus, kokie yra kainų keitimo pagrindai, kas tvirtina paslaugų kainas.
„Atsižvelgiant į tai, kiekvienoje savivaldybėje taikomas skirtingas kainodaros modelis, kuomet paslaugų kainas apskaičiuoja arba pati savivaldybė, arba jos paskirtas administratorius – regioninis atliekų tvarkymo centras.
Aplinkos ministerija yra parengusi Atliekų tvarkymo įstatymo pakeitimo projektą, kuriuo siūloma reglamentuoti komunalinių atliekų tvarkymo kainodaros principus.
Šiuo metu vyksta projekto derinimo procedūros, kurioms pasibaigus, projektas bus teikiamas Vyriausybei. Taip pat inicijuotas Vyriausybės nutarimo projektas, kuriuo keičiami taisyklių reikalavimai, pagal kuriuos suvienodinamos sąlygos savivaldybėms rengiant savo rinkliavos ar kitos įmokos už komunalinių atliekų tvarkymą metodikas“, – teigė departamento direktorius.
Šiltų vietų prarasti nenori
Pasak S.Budrevičiaus, problemos prasideda, kai valstybė ima varžyti rinką. Jis priminė, kad atliekų tvarkymo centrai buvo sukurti siekiant įsisavinti ES lėšas skirtas aplinkosaugai.
Jų pagrindinis tikslas buvo uždaryti senus sąvartynus ir atidaryti naujus. Kai tai buvo padaryta, centrai baigė savo misiją, tačiau buvo priimta daug darbuotojų, sukurta struktūra. Teko galvoti, ką daryti toliau.
„Jie ėmė patys valdyti sąvartynus, administruoti atliekų tvarkymo sistemą, imti pinigus. Pradėtos steigti stambiagabaričių atliekų surinkimo aikštelės.
Centrai patys jas valdo. Jau pasigirsta nuomonių, kad kai kurie norėtų pirkti automobilius ir patys vežti atliekas. Už ES lėšas statomi atliekų rūšiavimo fabrikai. Ar tai turėjo daryti valstybė, kai privačios įmonės tai galėjo padaryti pigiau ir efektyviau?“ – klausė pašnekovas.
Šiais metais Konstitucinis Teismas pasisakė, kad savivaldybių atliekų tvarkymo funkcijų perdavimas savivaldybių įmonėms neprieštarauja pagrindiniam šalies įstatymui, tačiau tik tuo atveju, jeigu rinkoje šios paslaugos negalima nupirkti pigiau.
„Savivaldybės jau sukūrusios įmones, ten dirba žmonės, natūralu, kad jie priešinasi ir ieško, kaip tą įstatymo raidę apeiti“, – minėjo S.Budrevičius.
Iškreipta sistema
Pasak jo, dabar savivaldybės atliekų tvarkytojui moka už surinktų atliekų tonas. Kuo didesnis svoris, tuo didesni pinigai. Tai reiškia, kad atliekų tvarkytojas bus visaip suinteresuotas atvežti kuo didesnį atliekų kiekį į sąvartyną.
„Sąvartynas yra suinteresuotas gauti kuo daugiau pinigų už tvarkomas atliekas. Jame dažnai dirba savivaldybės žmonės, jų giminės ir panašiai. Kodėl negali būti mokama už suteiktą paslaugą?
Juk atliekos turi būti rūšiuojamos, o efektyviai veikiantis atliekų tvarkytojas yra suinteresuotas kuo mažesnį kiekį vežti į sąvartynus. Kam mums mokėti vartų mokestį sąvartynui, jeigu mes patys sugebame tas atliekas išrūšiuoti?
Mes galime žmogui suteikti antrinių atliekų konteinerius, kad jis galėtų rūšiuoti pats. Tada ir gyventojui mokėti nereikės, bet kai yra tokie reikalavimai, mes priversti nieko nerūšiuoti, nieko nedaryti ir kuo daugiau vežti į sąvartyną. Dalis atliekų tvarkytojų net laisto atliekas, kad jos daugiau svertų. Paskui stebimasi, kodėl net ir išrūšiuotas šiukšles automobilis verčia į vieną krūvą.
Susidaro užburtas ratas. Atliekų tvarkytojas turi rinkti kuo daugiau tonų, už tai turi mokėti vartotojas. Sąvartynas suinteresuotas gauti kuo didesnį kiekį šiukšlių, nes už jas jis gauna vartų mokestį. Administracija gali plėstis, priimti naujus žmones, visiems gerai, o už tai taip pat moka vartotojai“, – dėstė verslininkas.
Aplinkos ministerijos Atliekų tvarkymo departamento vadovo D.Krinicko teigimu, šiuo metu nėra ekonominio skatinimo gyventojams rūšiuoti buityje susidariusias atliekas.
„Aplinkos ministerijos nuomone, atliekų tvarkymo kainodara turi būti paremta principu, kad gyventojams didinant buityje susidarančių atliekų rūšiavimą, atitinkamai rinkliavos ar kitos įmokos dydis už komunalinių atliekų tvarkymą turėtų mažėti.
Kitaip tariant, gyventojai turi mokėti už tas atliekas, kuriomis atsikrato į mišrius atliekų konteinerius. Tokiu atveju gyventojai, žinodami, už kokias atliekas jie turėtų mokėti, būtų suinteresuoti rūšiuoti atliekas, taip mažindami mišrių atliekų kiekį. Kita medalio pusė – valstybė ir savivaldybė privalo užtikrinti, kad gyventojai turėtų rūšiavimui reikalingą infrastruktūrą.“
Proteguoja savas įmones
S.Budrevičiaus teigimu, savivaldybės nesuinteresuotos pirkti kokybišką ir pigią paslaugą.
„Siūlome keisti tvarką, įvesti griežtesnius reikalavimus, naudoti naujesnius automobilius, atvežti antrinių žaliavų konteinerius. Tai priklauso nuo perkančiosios organizacijos. Dažnai matome, kad yra tiesiog proteguojami tam tikri konkurso dalyviai.
Pavyzdžiui, savivaldybės valdomos įmonės su savo skylėtais biudžetais nenori investuoti į naujus automobilius. Važinėja senais, techniškai netvarkingais, tepaluotais automobiliais. Žinoma, konkurse savivaldybė šio kriterijaus neįves, nes jos pačios įmonė dalyvauti nebegalės“, – kalbėjo verslininkas.
Jis priminė, kad 2014 m. buvo parengtas naujas Valstybinis atliekų tvarkymo strateginis planas: „Padėta daug pastangų jį ruošiant. Klausimas, kiek jo nuostatų perkeliama į žemesnius lygmenis. Savivaldybių Atliekų tvarkymo planuose tų nuostatų nebelieka.
Jeigu mes išsikėlėme tikslą nuvažiuoti iš Vilniaus į Klaipėdą, tai jo reikia ir siekti. Valstybinės ir privačios įmonės turi pateikti sprendimus, kaip tas tikslas bus pasiektas. Dabar yra reguliuojama, kur ir kaip važiuoti, visai pamirštant kelionės tikslą.“
D.Krinicko žodžiais, šiuo metu nevertinama komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos kokybė ir kreipiama per mažai dėmesio šiai kokybei gerinti:
„Reikėtų paminėti, kad dalis įmonių, vykdančių komunalinių atliekų tvarkymą, yra savivaldybių įmonės, kurios vykdo joms pavestas funkcijas. Dalis įmonių, kurios veikia savivaldybių teritorijose, yra privataus kapitalo.
Deja, bet ne visos įmonės turi savo rūšiavimo linijas, kurių pagalba susidarančias atliekas atskiria į atskirus srautus ir taip užtikrina atliekų sutvarkymą, kuomet tik nedidelė dalis atliekų šalinamos sąvartynuose.
Kadangi savivaldybės atsakingos už komunalinių atliekų tvarkymo sistemos kūrimą savo teritorijoje ir privalo užtikrinti, kad ši sistema veiktų efektyviai, deja, bet šiuo metu egzistuoja atvirkštinė situacija. Kitas aspektas tas, kad savivaldybėms nenustatyta atsakomybė už joms pavestų pareigų nevykdymą.“
Šimtai milijonų į balą
Iki 2020 m. Lietuva turi perpus sumažinti šalinamų atliekų kiekį lyginant su 2000 m.
„Valstybė turi pirkti sprendimą, kaip tokią užduotį pasiekti. Dabar vyksta priešingai. Statomas fabrikas, kuris visiškai neatitinka užduoties, ir visi ima apie jį tūpčioti.
Pavyzdžiui, Vilniuje tokio rūšiavimo fabriko nereikia. O kiek jis kainuos? Mes savo įmonėse Vilniaus apskirtyje surenkame apie 7 tūkst. tonų atliekų per mėnesį, o į sąvartyną vežame vos 300 tonų.
Koks tikslas statyti brangų rūšiavimo fabriką, kurį reikės dotuoti, dėl jo atsiras dar krūva papildomų prievolių, atliekų tvarkytojai turės keisti atliekų surinkimo principus, bus panaikintos iki šio darytos investicijos? Visi melsimės naujai gamyklai, kurios visai nereikia. Bus keliami uždaviniai ne spręsti atliekų tvarkymo problemą, o pateisinti šį fabriką.
Mechaninių atliekų rūšiavimo fabrikai Vokietijoje, daug kur Vakarų Europoje nebeveikia. Jie yra, investuota daug, bet jie savo funkcijos neatlieka, todėl tokių fabrikų atsisakoma“, – sakė S.Budrevičius.
