Aukštojo mokslo reforma. Kur link judame?
Viešumoje lyg ir nutilus kalboms apie aukštojo mokslo pertvarką, pagal kurią šalyje turėtų kone perpus sumažėti valstybinių universitetų, darbai ir derybos pačių aukštųjų mokyklų „virtuvėje“ nesiliauja, o kai kur jau įgauna apčiuopiamas formas.
Bene pirmieji ėmęsi derybinio proceso ir pertvarkos darbų – Aleksandro Stulginskio (ASU) ir Vytauto Didžiojo (VDU) universitetai savo krypties nekeičia – ASU lygiateisiškumo pagrindu, išlaikant autonominį ir vientisą darinį (akademiją), pasiryžęs jungtis su VDU.
„Nors šiuo laikotarpiu gavome ir kitą, alternatyvų, susijungimo su Lietuvos sveikatos mokslų universitetu, pasiūlymą, apsvarstę visus „už“ ir „prieš“ – visi svarbiausi Universiteto akademiniai padaliniai (su savo bendruomenėmis) vienbalsiai pritarė ASU susijungimui su Vytauto Didžiojo universitetu, – sako ASU rektorius Antanas Maziliauskas.
Šį sprendimą spalio 4 d. patvirtino ASU senatas, spalio 5 d. jam vienbalsiai pritarė ir Universiteto taryba.
„Šiuo susijungimu siektume abipusės naudos ir bendros sinergijos, studijų ir mokslo kokybės bei aukštų rezultatų įgyvendinant savo numatytas misijas, tačiau ar mūsų pasirinktas scenarijus bus įgyvendintas, priklausys nuo Vyriausybės ir Švietimo ir mokslo ministerijos numatyto reformos projekto.
Mūsų bendruomenė pasisakė už ASU integracijos su VDU „in corpore“ modelį – su visomis dabar vykdomomis mokslo ir studijų sritimis, tiesiogiai tarnaujančiomis kaimo plėtros, žemės ūkio ir miško sektoriui. Svarbu, kad svarstant visos šalies aukštojo mokslo modelį, nebūtų pamiršti ir šalies regionų raidos bei kaimo plėtros prioritetai, taip pat žemės ūkio sektoriaus plėtros tendencijos ir perspektyvos, sudaromos sąlygos motyvuotiems regionų ir kaimiškųjų vietovių vaikams įgyti aukštąjį universitetinį išsilavinimą ir baigus studijas grįžti dirbti į savo regioną, o ne išvažiuoti kelti ekonomikos lygį į platųjį pasaulį.
ASU numato atlikti vidinius tobulinimus ir mobilizuoti savo žmogiškuosius išteklius sėkmingo bendro darbo vardan. Universitetas turi viziją dėl mažesnio skaičiaus išgrynintų studijų programų, atliepiančių kaimo plėtros, žemės ūkio ir miškininkystės sričių poreikius ir tendencijas. Žemės ūkio gamyba neįmanoma ne tik be tiesiogiai ūkiuose ir bendrovėse reikalingų agronomijos ir kitų žemės ūkio specialistų, bet ir be žemės ūkiui svarbių žemėtvarkos, žemės ūkio ir kaimo vandentvarkos, modernių žemės ūkio mašinų ir technologijų specialistų. Žemės ūkio sektoriui pasaulyje ir Lietuvoje sparčiai orientuojantis į išteklius tausojantį ir precizinį ūkininkavimą, biomasės panaudojimą maisto, alternatyvios energetikos ir ne maisto produktams, bioekonomiką, reikalingi specialistai, turintys biomasės inžinerijos ir jos panaudojimo, žemės ūkio duomenų valdymo, skaitmeninių technologijų kūrimo, žemės ūkio ir bioekonomikos verslo, logistikos, ekonomikos, vadybos, kaimo plėtros ir viešojo administravimo kompetencijas, “ – sako A. Maziliauskas.
