Autentiški Kuklianskių šeimos liudijimai atskleidė dramatišką išlikimo istoriją
Švaraus balto sniego, tarsi naujos pradžios, paženklintą pirmąjį gruodžio antradienį Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos durys svetingai atsivėrė visiems, besidomintiems žydų tautos istorija ir asmenybėmis. Čia įvyko pašnekesių vakaras, knygų „Samuelis Kuklianskis – teisininkas“ ir Ruth Reches „Holokaustą patyrusių asmenų tapatumo išgyvenimas“ motyvais, skirtas Holokausto 80-mečiui paminėti. Renginyje dalyvavo: Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky, sociologė, psichologė, Šolom Aleichemo mokyklos direktorė Ruth Reches, Holokausto istorijos muziejaus ir žydų gelbėtojų atminimo įamžinimo projekto vadovė Danutė Selčinskaja, leidyklos „Andrena“ vadovė leidėja Nijolė Petrošienė. Gyvų ir dokumentuotų liudijimų vakarą pratęsė filmo apie Holokaustą „Gyvybės ir kančių duobė“ peržiūra.
Nepaprasta, regis, paprastų žmonių, gyvenusių ir gyvenančių tarp mūsų, istorija buvo atskleista per trijų kartų likimus. Šviesaus atminimo Samuelis Kuklianskis – Holokaustą išgyvenęs dar būdamas vaikas, kurį gelbėjo Dzūkijos žmonės, jo dukra Faina Kukliansky ir vaikaitė Ruth Reches – vienos šeimos linija, per kurios gyvus liudijimus, ar išlikusius įrašus, užrašus galima bent iš dalies pabandyti suvokti Holokausto mastą ir dramatizmą.
„Tema nestandartinė, palietusi abi tautas – ir lietuvių, ir žydų. Juk turime kartu gyventi su savo patirtimis ir nuodėmėmis “, – renginyje kalbėjo Nijolė Petrošienė.
„Mano šeima augo Veisiejuose, ant nuostabaus grožio Ančios ežero kranto, valgė dumblinį lyną ir mokėjo dzūkuoti. Savaime suprantama, kad visi kalbėjo savo gimtąja jidiš kalba ir žydų tada buvo visai ne „tautinė mažuma“, – pasakojo Faina Kukliansky.
Po tokių idiliškų patyrimų nublokštas į karo ir Holokausto baisumus Fainos senelis su trimis vaikais galiausiai susidūrė su itin sunkia dilema – bėgti slėptis ar likti. Tas lemtingas apsisprendimas išeiti nulėmė, kad jie vieninteliai Veisiejuose išliko gyvi, o visa savo namų nepalikusi giminė – 29 žmonės – išžudyta Kaktiškių šaudynėse.
„Ta trauma tęsiasi per keletą kartų. Tas nesaugumas, nepakantumas, netolerancija susiję su tomis traumomis, kai iš gražaus šeimos gyvenimo pateko tiesiai į istorines baisybes. Tos traumos lieka visam gyvenimui – nuolat lygini tuos baisius laikus (karo metą, pokarį) su dabartimi. Mano šeimoje būtų nesuprastas poelgis ką nors palikti lėkštėje – nesuvalgyti iki galo“, – atviravo Faina Kukliansky.
Trečiajai kartai, tiesiogiai nepatyrusiai tų įvykių, tačiau nuolat susiduriančiai su daugybe skaudžių autentiškų pasakojimų, atstovaujanti Ruth Reches savo knygoje Holokaustą stengėsi parodyti iš kitos pusės, vengdama istorinių, politinių dalykų. Ji koncentravosi į potyrius, psichologinius dalykus, į tai, ką pasakojo patys žmonės. Ruth sakosi, kad rašydama knygą, pasistengusi įprasminti tų žmonių Holokausto patyrimą ir kažkiek išsigydyti savo pačios traumą.
Ruth Reches teigia, kad Holokaustas yra tokia trauminė patirtis, kuri pasižymi net keletu sunkinančių aplinkybių: ilga trukme, pasyviu, bejėgišku žydų vaidmeniu, ilgainiui sukėlusiu apatiją. Žydai atsidūrė situacijoje, kurios niekaip nebuvo galima logiškai paaiškinti, jie nesuprato, kodėl juos žudo, o tai tik dar labiau pasunkino traumą. Galiausiai, iškylant vis daugiau neatsakytų klausimų, žydams tapo komplikuotas santykis su Dievu.
„Tuos istorinius dalykus būtina prisiminti, kad ateities kartos nesugrįžtų prie panašių įvykių“,– dėkodama svečiams už renginį sakė Onutė Balevičiūtė, Alytaus miesto savivaldybės administracijos direktorė.