B. Kairienė: „Visoms mamoms savi vaikai geriausi“

Vaičių kaime (Šilalės r.) gyvenanti Bronislava Kairienė – optimizmu ir energija trykštanti moteris, kurią galima pavadinti puikia mama, senele ir jau prosenele. Kartu su vyru užauginusi net keturis sūnus ir vieną dukterį moteris negaili gerų žodžių tiek jiems, tiek visiems aplinkiniams. Teigiamų emocijų nestokojančios Bronislavos besiklausant atrodo, kad Šilalės rajone gyvena vien linksmi ir į viską optimistiškai žvelgiantys žmonės.

 Ištekėjo po 2 mėnesių draugystės

B. Kairienė, buvusi Šimkutė, gimė 1938 metais. Jos tėvai buvę labai garbingi žmonės: „Tėtis buvo siuvėjas, giedotojas ir geras muzikantas. Ir aš į jį – giedoti, muzikuoti labai patikdavo. Mamytė taip pat buvo šauni moteris – mėgo humorą, visada buvo linksma ir dirbo mokyklėlėje.“ Bronislava užaugo su dviem broliais ir seserimi. „Mes buvome keturiese: Stasiukas, kuris dabar gyvena Amerikoje, Antanas, gaila jau miręs, sesuo Liucė ir aš. Visi gerai sutarėme ir buvome draugiški“, – pasakojo Bronislava.

Bronislavos vyras Kazimieras Kairys gimė 1933 metais ir augo visai šalia esančiame Grublių kaime. „Gražus, dailiai nuaugęs vyras buvo mano Kaziukas… O dar ir muzikantas! Matydavome vienas kitą šokiuose, bet jis buvo vyresnis ir turėjo daug gerbėjų. Kartą per jo mamytės laidotuves man teko padėti šeimininkauti, tuomet jis mane ir pamatė, kritome vienas kitam į širdį ir mažiau nei po dviejų mėnesių draugystės, 1958 metų liepos 12 dieną, atšokome vestuves“, – prisiminimais dalijosi B. Kairienė. Jos namuose kabo ir didžiulė nuotrauka, kurioje įamžinta vestuvių akimirka su visais draugais ir giminaičiais. Ant tos pačios sienos puikuojasi ir du medaliai, kurie Bronislavai ir Kazimierui buvo įteikti 50-ies bendro gyvenimo metų proga.

Visi vaikai diplomuoti

Bronislava su vyru daugelį metų dirbo kaimo fermoje – ji šėrė gyvulius, melžė karves, buvo paskirta ir brigadininke, o vyras Kazimieras dirbo su traktoriumi. „Gyvenome, statėmės namus, dirbome savęs negailėdami“, – teigė Bronislava. Tačiau jiedu su vyru esą niekada neplanavo vaikų skaičiaus, o visi penki gimė kas keletą metų. Pirmiausia šeimoje atsirado sūnus Antanas, kuris baigė veterinarijos mokslus, vėliau – dukra Alma, kuri baigė zootechniką, dirbo selekcininke, o dabar turi ūkelį Upynoje. Rimvydas gimė trečiasis. Jis iš pradžių baigė muzikos mokslus ir mokytojavo, o vėliau studijavo teisę ir jau apie dvidešimt metų dirba advokatu Vilniuje. Po Rimvydo gimė sūnus Gintautas. Jis įgijo elektriko specialybę, tačiau šiandien dirba gaisrinėje. Jauniausias iš Kairių atžalų – Eugenijus. Jis baigė zootechnikos mokslus, dirbo pagal specialybę, vėliau baigė socialinės srities studijas ir išvyko į Šiaulius, kur šiuo metu dirba direktoriaus pavaduotoju labdaros ir paramos centre. Eugenijus padeda žmonėms, kovojantiems su priklausomybe narkotikams.

„Mano vaikai gyvena gerai – turi namus, darbus, šeimas. Jau sulaukiau aštuonių anūkų ir net dviejų proanūkių!“ – džiaugėsi Bronislava. Vienintelis iš penkių vaikų – Gintautas – su šeima liko gyventi tėviškėje. Jis tvarko ir remontuoja namus, padeda kuo tik reikia jau antrus metus be vyro gyvenančiai mamai.

Nuo mažens skiepijo meilę darbui ir mokslui

Prakalbus apie tai, kad „nėra namų be dūmų“, moteris tik nusijuokė sakydama, kad visi vaikai jai buvo paklusnūs, geri ir supratingi. „Dar mažiukai būdami jie padėdavo mums su Kaziuku fermoje ir savame ūkelyje, mat turėjom ir karvių, ir kiaulių, ir vištų. Vaikai niekada nekeldavo savų sąlygų, visada buvo geranoriški ir netgi tarpusavyje nesipykdavo. Almutė padėdavo man gaminti valgį, o vyrai – ūkyje darbuodavosi“, – pasakojo Bronislava. Moteris savo vaikams nuo mažens skiepijo meilę muzikai, mokslams, darbui ir šiandien gali didžiuotis jų gyvenimais.

Dirbo ir išėjusi į pensiją

Bronislava į pensiją išėjo būdama 50 metų, kadangi tuo metu moterys, užauginusios penkis ir daugiau vaikų, pensinį amžių užsitarnaudavo anksčiau. Tačiau veikli moteris dirbo dar penkerius metus po to.

Apie darbą fermoje Bronislava pasakojo taip: „Buvo visko. Reikėjo dirbti, judėti, kad vaikai gautų išsimokslinimą ir lengviau gyventų. Man ir dabar, kai prisimenu, darosi keista, kaip aš tokia mažikė įstengdavau tiek daug padaryti ir taip puikiai suktis. Iš kur tų jėgų buvo – net nežinau!“

Šeima, kuria galima didžiuotis

Gerų žodžių moteris negailėjo ir savo vaikų antrosioms pusėms:

„Su Gintu ir jo šeima kartu gyvename jau virš dvidešimties metų. Jie turi įsirengę gyvenamąsias patalpas antrame aukšte, o aš gyvenu apačioje. Marti niekada nėra man pasakiusi jokio blogo žodžio – net mama mane vadina! Kur tik reikia nuveža, kai paprašau – padeda. Labai puikios mano marčios! O ir žentą turiu rūpestingą: nuvažiavus pas Almutę, jis tuoj kavos neša, šokinėja aplink. Žinote, ką aš pasakysiu, visoms uošvėms tereikia pačioms būti geroms, jei norisi sutarti.“

Visas Bronislavos ūkelis šiandien – penkiolika vištų ir du šuniukai. „O ko gi man bereikia dabar? Tik pasidžiaugti savo vaikais ir laukti senatvės. Gaila, kad jau dveji metai, kai anapilin išėjo mano Kaziukas: niekas nepašnekina, nepajuokauja taip, kaip tik jis mokėdavo… Bet vis tik turiu šeimą, kuria didžiuojuosi, kuri yra mano paguoda, mano užuovėja…“ – nenusimena Bronislava.