B. Ropė: Pakaks diskriminuoti ūkininkus
Naujas Bendrosios žemės ūkio politikos įgyvendinimo periodas dar tik įgyja pagreitį – valstybės narės pasitvirtino savo strateginius planus, tačiau jau dabar žemdirbiai suka galvas, kaip reikės dirbti pagal naująsias taisykles. Pastaraisiais metais pasaulį krečiantys neramumai – tiek pandemija, tiek pašonėje vykstantis karas – verčia prisiminti tikruosius Bendrosios žemės ūkio politikos tikslus. Bendroji žemės ūkio politika Europoje mini šešiasdešimtmečio sukaktį, o Lietuvoje skaičiuoja dvidešimt metų, todėl norisi apžvelgti šios politikos tikslus, išdėstytus Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau SESV) 39 straipsnyje. Tad priminsiu juos:
Bendros žemės ūkio politikos tikslai yra šie:
- didinti žemės ūkio našumą skatinant technikos pažangą bei užtikrinant racionalią žemės ūkio gamybos plėtotę ir kuo geresnį gamybos veiksnių, ypač darbo jėgos, panaudojimą;
- užtikrinti deramą žemės ūkiu besiverčiančios bendruomenės gyvenimo lygį, ypač didinant žemės ūkyje dirbančių asmenų asmenines pajamas;
- stabilizuoti rinkas;
- garantuoti pakankamą tiekimą;
- užtikrinti vartotojams priimtinas tiekiamos produkcijos kainas.
Visi sutiksime, kad tikslai logiški ir pagrįsti, neabejotinai verti, kad jiems skirtume apie 40 proc. viso Europos Sąjungos biudžeto.
Visgi, pasigilinkime į kiekvieną jų ir panagrinėkime dabartiniame kontekste – kokią situaciją matome Lietuvoje:
– Vietoje žemės ūkio našumo didinimo, ūkininkui daugiausiai keliami aplinkosauginiai prioritetai, nors dabartiniame kontekste, kai dėl Rusijos invazijos į Ukrainą susiduriame su maisto krize, būtų ypatingai svarbu užsitikrinti apsirūpinimą maistu. Kai Komisija 2018 metais pristatė pirmąsias šios BŽŪP reformos gaires, buvo kalbama, kad už žaliųjų, aplinką tausojančių reikalavimų įgyvendinimą ūkininkams bus mokama papildomai. Bet dabar matome, kad aplinkosauginėms priemonėms naudojami to paties išmokų krepšelio pinigai, nors jie juk turi savo paskirtį.
– Ūkininkų pragyvenimo lygio tikrai negalima vadinti deramu, ypač gyvulininkystės sektoriuje. Ne veltui ūkių skaičius mažėja. Per pastaruosius metus vien pienines karves laikančių ūkių skaičius Lietuvoje sumažėjo 13 proc. Tai rodo, kad ūkiai neišgyvena iš savo veiklos ir šios srities nelaiko perspektyvia.
– Rinkos kaip niekad nestabilios. Užtenka pažvelgti, kas vyksta trąšų, kitų žemės ūkio gamybos sąnaudų rinkose ir suprasime, kaip sudėtinga ūkininkui planuotis savo veiklos sąnaudas.
– Tiekimo grandinės trinka. Sugedus žemės ūkio technikai, trūkstamų detalių tenka laukti mėnesiais, o darbai juk nelaukia.
– Vartotojai maisto produktų nebeįperka. Prekybos centruose žmonės būriuojasi prie akcijinių, nukainotų, paskutines tinkamumo vartoti valandas skaičiuojančių prekių. Arba renkasi prekybininkų atvežtą pigesnę lenkišką produkciją.
Tad kyla klausimas, ar Bendroji žemės ūkio politika, tokia, kokia ji yra šiandien, atitinka tiek Europos Sąjungos vartotojų, tiek žemdirbių lūkesčius?
Į šį mano klausimą pirmieji atsako Lietuvos žemdirbiai, protestuojantys po Žemės ūkio ministerijos langais. Išvadinti lobistais, nustumti nuo pagrindinio jų ateitį lemsiančio dokumento – Strateginio plano – rengimo, nerimaujantys dėl vis naujų reikalavimų įgyvendinamumo, bet dirbantys savo darbą ir aprūpinantys mus visus maistu. Lietuvos žemdirbiai kantriai taikosi su ES vidurkio niekaip nepasiekiančiomis tiesioginėmis išmokomis, nors bendroje ES rinkoje tenka dirbti ir konkuruoti tokiomis pat sąlygomis, kokiomis dirba ir vokietis ar prancūzas. Jau antrąją savo kadenciją Europos Parlamente kartu su Lietuvos žemdirbiais nenuleidžiu rankų, kad ši diskriminacija būtų panaikinta, bet rezultatas vis dar nėra idealus.
Į mano klausimą, ar Bendroji žemės ūkio politika atitinka lūkesčius, atsako ir Lietuvos piliečiai, vis aktyviau išvykstantys iš šalies dėl sudėtingėjančio pragyvenimo. Remiantis Statistikos departamento duomenimis, pernai iš gimtinės į svečias šalis emigravo 18 826 tūkst. gyventojų, o šiemet – kas mėnesį, netenkama po beveik 3 tūkst. Lietuvos piliečių.
Atsako ir Lietuvoje drastiškai mažėjantys gimstamumo rodikliai, bylojantys, kad šeimos sunkiai išmaitina esamą sudėtį ir nesiryžta gimdyti vaikų. Pernai Lietuvos miestuose ir kaimo vietovėse gimė tik 23 330 naujagimių, o tai yra 1814 naujagimių mažiau nei užpernai. Šiuo metu pagalbos stokoja apie trečdalis Lietuvos piliečių – ir tai Europos Sąjungoje!
Esu įsitikinęs, kad nors dabartinis BŽŪP laikotarpis dar tik įgauna pagreitį, metas pradėti galvoti apie sekančią, 2028-2034 m. BŽŪP reformą, kuri atsigręžtų į tikruosius SESV išdėstytus tikslus. Kad žemdirbys galėtų oriai pragyventi iš kilnaus savo darbo, o Lietuvos žmonės įpirktų maistą.
Užsk. Nr. BR-60