Baigiami skaitmeninti bažnyčių archyvai ir jų radiniai

Šiemet baigiami skaitmeninti šalies bažnyčių archyvai. Apie šį darbą ir apie bažnyčių archyvus, jų įdomybes kalbėjomės su Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos Dokumentų ir archyvų valdymo ir naudojimo skyriaus vyriausiuoju specialistu, projekto „Elektroninės paslaugos EAIS „Skaitmeninė skaitykla“ sukūrimas“ vadovu Andriumi ZILNIU.

Kada ir kieno iniciatyva imta skaitmeninti bažnyčių archyvus?

Siekiant išsaugoti Lietuvos istorijai reikšmingus dokumentinio paveldo objektus bei didinti prieigos prie šių dokumentų galimybes, skleisti ir viešinti archyvuose ir muziejuose esantį bažnytinį dokumentinį paveldą, 2016 m. gegužės 30 d. tarp Lietuvos Vyskupų Konferencijos ir Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos buvo pasirašyta bendradarbiavimo sutartis dėl Lietuvos Katalikų Bažnyčios parapijose esančių metrikų knygų skaitmeninimo. Sutartis dėl Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos biudžeto lėšomis finansuojamo projekto „Elektroninės paslaugos EAIS „Skaitmeninė skaitykla“ sukūrimas“ finansavimo pasirašyta 2018 metų pabaigoje. Projekto įgyvendinimui reikėjo pirkti įrangą, suburti dokumentų skaitmenintojų komandą. Nuo 2019 metų birželio darbai sėkmingai įsibėgėjo.

Kokias seniausias bažnytines knygas teko skaitmeninti?

Projekto „Elektroninės paslaugos EAIS „Skaitmeninė skaitykla“ sukūrimas“ metu seniausios metrikų knygos, kurias teko skaitmeninti, buvo iš XVII amžiaus. Šio laikotarpio knygų buvo Vilniaus ir Kauno arkivyskupijose, Panevėžio, Kaišiadorių, Šiaulių, Vilkaviškio ir Telšių vyskupijose.

Gal galite pasakyti, kokie ir kur išlikę tie seniausieji bažnyčių dokumentai?

Seniausia šio projekto metu suskaitmeninta knyga – Kauno arkivyskupijai priklausančios Krakių bažnyčios santuokos įrašų knyga nuo 1609 metų. Panevėžio vyskupijoje seniausios rastos knygos Vabalninko bažnyčios gimimo įrašų knyga nuo 1622 metų, Krekenavos bažnyčios gimimo įrašų knyga nuo 1638 metų, Alantos bažnyčios gimimo įrašų knyga nuo 1656 metų. Vilniaus arkivyskupijos bažnyčiose rastos knygos – Švenčionių bažnyčios gimimo įrašų knyga nuo 1640 metų, Adutiškio bažnyčios gimimo įrašų knyga nuo 1655 metų. Kaišiadorių vyskupijoje seniausios Videniškių bažnyčios gimimo įrašų knyga nuo 1652 metų, Paparčių bažnyčios įrašų knyga nuo 1657 metų, Punios bažnyčios santuokos įrašų knyga nuo 1658 metų. Vilkaviškio vyskupijoje – Rudaminos bažnyčios santuokos įrašų knyga nuo 1629 metų, gimimo įrašų knyga nuo 1647 metų, Prienų bažnyčios gimimo ir santuokos įrašų knyga nuo 1679 metų. Šiaulių vyskupijoje – Gruzdžių bažnyčios santuokos įrašų knyga nuo 1619 metų, Klovainių bažnyčios gimimo įrašų knyga nuo 1631 metų, Šeduvos bažnyčios gimimo ir santuokos įrašų knyga nuo 1642 metų. Telšių vyskupijoje, kurioje šiuo metu tebevyksta skaitmeninimo darbai, seniausi metrikų įrašai datuojami 1688 metais Veiviržėnų bažnyčios gimimo metrikų knygoje.

Ką galite daugiau pasakyti apie bažnyčiose išsaugotus seniausius gimimo, mirties, santuokų metrikų įrašus? Beje, manau, skaitytojams turėtų būti įdomu sužinoti, ar jie buvo daryti lotynų, lietuvių, lenkų ar rusų kalbomis?

Seniausi, kaip minėta, išlikę XVII–XVIII amžių įrašai. Nuostabu, jeigu galima atsekti chronologinę metų seką pagal išlikusias bažnyčių metrikų knygas. Tokiu būdu galima ieškoti savo protėvių šaknų net iki keturių šimtų metų.

Nuo seniausių išlikusių įrašų, Romos Katalikų Bažnyčios knygose įrašai dažniausiai buvo vesti lotynų kalba iki pat 1827 metų. Nuo 1827 iki 1848 metų įrašai Lietuvos bažnyčių knygose buvo daryti tik lenkų kalba, o įsigaliojus naujai tvarkai, šios knygos buvo išimtinai pildomos tik rusų kalba iki Pirmojo pasaulinio karo, dažnai ir iki 1920 metų, net jau Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe. Vokiečių okupacijos laikotarpiu, 1915–1918 metais, bažnyčių knygose vyravo įrašai lotynų kalba vokiečių kalba atspausdintose, kitokio nei įprastinio formato metrikų knygose.

Beje, Lietuvai skaudžiu lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu, po nepavykusio 1863 metų sukilimo, tik bažnytinių užsakų knygose (1869–1900 metų) galima aptikti daug įrašų lietuvių kalba, taip pat įdėtų vyskupo Motiejaus Valančiaus raštų lietuvių kalba.

O senųjų metrikų knygų storis ir išvaizda skirtingose šalies bažnyčiose skyrėsi ar visose jos buvo vienodos?

Būdingos XVI–XVIII amžių bažnyčių metrikų knygos buvo dengtos odiniais viršeliais, pailgos ir telpančios delne. XIX amžiuje bažnyčių metrikų knygos buvo kiek didesnio nei A4 formato, jau be odinių viršelių. Reikėtų akcentuoti dar ir tai, kad popieriaus išdirbimas buvo be galo brangus ir kokybiški popieriaus lapai buvo su vandens ženklais, leidusiais neabejoti atliktų metrikų knygose įrašų autentiškumu. Suvalkijoje bažnyčių metrikų knygos buvo visiškai kitokio, daug didesnio formato negu likusioje Lietuvoje. Ir įrašai šiose knygose buvo daug informatyvesni. Juose buvo galima sužinoti ir tai, kuo užsiėmė tėvai (buvo kalviai, ūkininkai ir pan.), kur gyveno tėvai, seneliai, krikštatėviai. Krikšto knygose visuomet buvo nurodoma, kokiu tiksliai laiku (ne tik kokią mėnesio dieną, bet ir kokią valandą) gimė naujagimiai. To nebuvo likusioje Lietuvos dalyje vestose bažnytinėse metrikų knygose vėlgi dėl skirtingų taikomų standartų (Napoleono civilinio kodekso) ir (ar) pavaldumo Telšių ar Vilniaus dvasinei konsistorijai skirtingais amžiais. Panašaus išsamumo (be nurodyto tėvų užsiėmimo) buvo tik didžiojoje Lietuvos dalyje vedamose priešsantuokinės apklausos knygose nuo 1827 metų.

O gal senosiose bažnyčių metrikų knygose pasitaikė ir netikėtų radinių?

Žinoma, tokių būta. Be rastų carinės Rusijos popierinių pinigų, vekselių, Vokietijos ostmarkių, buvo randami originalūs užsienyje išduoti gimimo, santuokos ar mirties pažymėjimai, autentiški įžymių Lietuvai religinių atstovų įrašai lietuvių kalba, jų parašai, laiminimai, maldos.

Tuo metu bažnytinių metrikų knygose vyravo lotynų ir lenkų kalbos, procesų knygose arba Konsistorijos raštų ir įsakų knygose aptikome retenybę – anksčiausiai rašytą oficialų raštą to meto vartojamąja lietuvių kalba – Lietuvos vyskupo Juozapo Arnulfo Giedraičio, pirmo išvertusio Naująjį Testamentą į lietuvių kalbą, raštus 1831 metais.

Ypač plačiai, be lenkų kalbos, lietuvių kalbą naudojo ir Žemaičių vyskupas Motiejus Kazimieras Valančius (Maciej Kazimierz Wołonczewski), jo raštų randame Konsistorijos siųstuose raštuose ir įsakuose Lietuvos Romos katalikų bažnyčioms 1851–1855 metais. Taip pat bažnyčių metrikų knygose rasta istorinių faktų, stebuklingų apsireiškimų liudijimų skirtingose Lietuvos parapijose.

Turbūt skaitytojams būtų įdomu ir detaliau sužinoti apie tuos stebuklingų apsireiškimų liudijimus?

Paringio bažnyčioje rastoje „Księga Cudow“, arba „Stebuklingų apsireiškimų knygoje“, buvo įvardinti liudytojų patvirtinti toje parapijoje 25 Dievo apvaizdos stebuklingi apsireiškimai, kai sveikatos problemų turintys žmonės stebuklingai išgijo. Paparčių bažnyčios mirties metrikų knygose 1767 metais fiksuojami panašius įvykius patvirtinantys parapijiečių liudijimai. Ypač daug užfiksuota (daugiu kaip 150 atvejų) tokių parapijiečių liudijimų buvo Kazokiškių-Paparčių parapijoje.

Kaip manote, nuo ko priklausė tai, kaip bažnyčiose pavyko išsaugoti seniausius dokumentus?

Metrikų knygos buvo saugomos bažnyčiose, vyskupijų kurijų archyvuose, tačiau jų išsaugojimas priklausė nuo daugelio aplinkybių. Nemažos reikšmės jų išlikimui turėjo tam tikri istoriniai įvykiai – karai, okupacijos. Pavyzdžiui, dėl XVII amžiaus vykusių karų, ne viena bažnyčia buvo sudeginta ar sugriauta, o kartu su ja tada pražuvo ir metrikų knygos. Taigi, rečiausios yra iš XVII amžiaus išlikusios metrikų knygos.

Kitas labai sunkus Lietuvai etapas buvo 1710–1711 ir 1720 metų maras, kai išmirė daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų. Tų metų bažnyčių metrikų knygose randame nemažai spragų, nes nebuvo kam ir kada fiksuoti įrašų dėl didelio mirtingumo. Išmirus seniesiems gyventojams atvyko daug gyventojų iš LDK rytinių žemių, tad metrikų knygose tuo metu pastebime atsirandančių naujų, nebūdingų tam kraštui pavardžių, fiksuojant svarbius istorinius žmonių gyvenimo įvykius.

1940 metų rugpjūčio mėnesį, įsiteisėjus civilinei metrikacijai, bažnytinės metrikų knygos pradėtos surinkinėti iš bažnyčių, o 1941 metų vasarį nuvilnijo konfiskuojamų bažnytinių knygų įvykiai. Dėl to dauguma 1865–1915 metų Lietuvos Romos katalikų bažnytinių knygų originalų pradingo. To meto bažnytinės metrikų knygos buvo represinių struktūrų naudojamos gyventojų sąrašams sudaryti, o gyventojai vėliau buvo ištremti į Sibirą ar įkalinti sovietiniuose lageriuose.

Laimė, Telšių ir Vilniaus vyskupijos dvasinėse konsistorijose buvo daromos bažnytinių metrikų knygų originalų kopijos, kitaip sakant, jų nuorašai, todėl išliko Lietuvos Romos katalikų bažnyčių dekanatų metrikų nuorašai, kitaip nei dabartinėje Suvalkijoje (tuometinės Varšuvos kunigaikštytės dalis), kur buvo vedami civilinės būklės aktai vadovaujantis Prancūzijos (Napoleono) civiliniu kodeksu nuo 1807 metų. Ten išliko tik nedidelė dalis originalių bažnytinių knygų, dekanatų metrikų nuorašai pradėti fiksuoti tik po 1922 metų.

Blogiausia, kas gali atsitikti bet kokių vertingų įrašų išsaugojimui, – gaisras ir vanduo. Buvo prarasta daug senųjų knygų iki XVIII amžiaus pradžios dėl jų saugojimo sąlygų ir vienintelių jų egzempliorių…

Projektas „Elektroninės paslaugos EAIS „Skaitmeninė skaitykla“ sukūrimas“ turi būti pabaigtas šiemet. Ar spėsite šį darbą padaryti?

Taip. Lietuvoje yra dvi – Vilniaus ir Kauno – arkivyskupijos ir penkios vyskupijos – Kaišiadorių, Vilkaviškio, Panevėžio, Šiaulių ir Telšių. Jau suskaitmenintos Vilniaus ir Kauno arkivyskupijų, Panevėžio, Vilkaviškio, Šiaulių vyskupijų bažnyčiose saugomos metrikų knygos ir kiti dokumentai. Šiuo metu, gegužę, skaitmeninimo darbai vykdomi jau paskutinėje – Telšių – vyskupijoje.

O baigus šį darbą senieji dokumentai vėl grįš į bažnyčias?

Baigę konkrečios vyskupijos bažnyčių dokumentų skaitmeninimo darbus, darome renginį, kurio metu konkrečios vyskupijos vyskupui arba vyskupo paskirtam vyskupijos atstovui perduodame laikmeną su skaitmenine medžiaga. Iki pandemijos pradžios įvyko trys tokie renginiai, kurių metu suskaitmeninta medžiaga perduota Vilniaus arkivyskupijai, Panevėžio ir Kaišiadorių vyskupijoms. Viliamės, kad projekto pabaigoje turėsime renginį ar kelis renginius, kurių metu perduosime suskaitmenintą bažnytinių dokumentų medžiagą Kauno arkivyskupijai, Vilkaviškio, Šiaulių ir Telšių vyskupijoms.

Turbūt skaitytojams būtų įdomu sužinoti ir apie kitų bažnyčių archyvus. Ar daug kitų bažnyčių dokumentų knygų saugoma Lietuvos archyvuose?

Lietuvos valstybės istorijos archyvo saugomas religinių įstaigų ir bendruomenių dokumentų kompleksas apima Lietuvos religinių bendruomenių fondus, kurių seniausi dokumentai datuojami XV amžiumi. Šiam kompleksui priklauso ir kitų konfesijų dokumentų fondai: Lietuvos unitų vyskupystės, Vilniaus stačiatikių vyskupystės ir atskirų jos cerkvių, evangelikų reformatų ir evangelikų liuteronų, judėjų, musulmonų (totorių) ir karaimų religinių bendruomenių.

Kalbėjosi Daiva Červokienė