Baigti Baltadvario Šiaurės vartų pastato fragmentų gaubto priežiūros darbai
Kultūros paveldo departamento Utenos teritorinis padalinys patikrino Baltadvario įtvirtintos dvaro sodybos fragmentus (u.k. 15987, Baltadvario k., Videniškių sen., Molėtų raj. sav.) ir konstatavo, kad yra baigti Šiaurės vartų pastato fragmentų gaubto priežiūros darbai.
Pernai pakeistos gaubto statinio atramos, nugriautas prie gaubto stovėjęs ūkinis pastatas ir sutvarkyta jo vieta. Šiemet lentomis užkalta ūkinio pastato vietoje buvusi gaubto skylė, atvežtinėmis žemėmis užpilta įgriuva pylime, pro kurią į šiaurės vartų pastato rūsį patekdavo lietaus vanduo. Taip pat nuolat šienaujama dvaro sodybos teritorija.
„2013 metais pastebėta kad Šiaurės vartų išlikusio mūro apsauginis gaubtas, kuris saugo išlikusias pastato dalis nuo oro permainų, drėgmės ir stichijų, yra prastos būklės. Molėtų rajono savivaldybė suteikė lėšų priežiūros darbams: sutvarkytas apsauginis gaubtas (jį sudaro karkasinė konstrukcija, dengta šiferiu) ir atsiradusi įgriuva, pradėta reguliariai šienauti pievą“, – teigia Kultūros paveldo departamento Utenos teritorinio padalinio vyr. valstybinis inspektorius Edmundas Vilkas.
Iš viso Baltadvario dvaro sodybos komplekso yra išlikę: Šiaurės vartų pastatas, Rytų vartų pastatas, pylimas po atviru dangumi, bokšto pamatai. Rytų vartų pastato išlikusios sienos taip pat yra saugomas po gaubtu. Geriausiai išlikusio Šiaurės vartų pastato funkcijos bėgant laikui vis keitėsi, manoma, kad pastatas tarnavo ir kaip vartai, ir kaip ūkinis pastatas, XVII – XIX amžiuje jis buvo perstatytas.
Su kunigaikščiais Giedraičiais siejama Baltadvario piliavietė ir dvarvietė – bastioninės pilies ir dvaro palivarko liekanos, esančios apie 2 km į šiaurės vakarus nuo Videniškių kaimo, prie Baltadvario kaimo, Siesarties kairiajame krante.
Videniškių apylinkės, XVI-XVII a. priklausiusios Giedraičiams, vadinamos jų tėvonija. Baltadvario įtvirtinta dvaro sodyba ─ su šia sena Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gimine glaudžiai susijusi vieta. Baltadvario (kartais vadinamo Mūrinėmis Videniškėmis) dvaro įkūrėjais laikomi Kernavės ir Maišiagalos vietininkas, Vilniaus vietininkas, karaliaus maršalka ir diplomatas Motiejus Giedraitis (1480-1490–1563 m.) ir jo sūnus, Obelių ir Ukmergės seniūnas, Mstislavlio vaivada (1616–1620 m.) Martynas Marcelijus Giedraitis (1551-1621 m.). Dvarą paveldėjo pastarojo sūnus Mauricijus Kazimieras. Tačiau jau XVII a. vid. dvaras neteko rezidencinės reikšmės, dažnai keitėsi jo savininkai, pastatų būklė nebuvo gera. 1650 m. Baltadvario žemės užstatomos Leonui Sapiegai. 1666 m. jas įgijo kunigaikštis Boguslavas Radvilas, bet 1667 m. pardavė Andriui Kosakovskiui, Minsko stalininkui. Jam dvaras priklausė 12 metų, kol 1679 m. dvarą išpirko Ona Giedraitytė-Butlerienė. 1695 m. jį įsigijo Teofilis Pliateris ir perdavė Vilniaus misionieriams, kurie Baltadvario dvarą išlaikė iki XIX a. pr., kai dvaras buvo nusavintas carinės valdžios bei perduotas stačiatikių vienuolynui.
Tarpukariu įvykdyta dvaro parceliacija, 1926 m. dvaras pavadintas Bitlesių kaimu, pastatai naudoti ūkinėms reikmėms. Sovietmečiu Baltadvario dvaras priklausė kolūkiui, pastatų mūras naudotas statyboms, remontams. XVI-XVII a., be Šiaurės ir Rytų vartų, gynybinio bokštelio, teritorijoje taip pat buvo medinių gyvenamųjų bei ūkinių pastatų: arklidės su vežimine, gyvenamas namas, virtuvės pastatas, klėtis. Į Šiaurę nuo pylimo buvo sodas bei mediniai rūmai su iždu. XVIII a. gyvenamasis sektorius perkeltas į palivarką, ─ į Rytus nuo įtvirtintos dvaro sodybos. Palivarką sudarė įvairūs ūkiniai pastatai, bravoras, pirtys, malūnas, tvenkiniai, sodas ir daržas bei ekonomo namas.
