Baisogaloje – vienintelė Europoje žemės magnetinio lauko matavimo registro sistema

Važiuodama į Baisogalą žinojau, kad ten išlikę dvaro pastatai, kad juose įsikūręs Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Gyvulininkystės institutas ir kad šiais metais šis Radviliškio rajono miestelis yra Lietuvos mažoji kultūros sostinė.

Jaukiai sutvarkytas centras

Kai įvažiavau į Baisogalą, diena jau buvo gerokai persisvėrusi į antrąją pusę. Vasaros pradžios karštis jau buvo kiek aprimęs. Vakarėjančios saulės spinduliai dar žaidė vešliai žalioje medžių lapijoje, baltos lyg gulbė bažnyčios bokšte, smagius zuikučius mėtė į trykštantį fontaną. Švenčiausiosios Trejybės bažnyčia miestelyje pastatyta 1882 metais. Prasidėjus Lietuvos atgimimui, 1989 metais atstatytas sovietmečiu nugriautas paminklas žuvusiems dėl Lietuvos laisvės, miestelio centre stovėjęs nuo 1928 metų. Radviliškio rajono savivaldybės rūpesčiu buvo sutvarkytas miestelio centras.

Baisogala – viena iš 66 Lietuvos gyvenviečių, kurias 2014–2020 metų programavimo laikotarpiu regionų plėtros tarybos išskyrė kaip tikslines teritorijas Vidaus reikalų ministerijos administruojamai priemonei „Kaimo gyvenamųjų vietovių atnaujinimas“ įgyvendinti. Įgyvendinant Radviliškio rajono savivaldybės administracijos inicijuotą projektą „Radviliškio rajono savivaldybės Baisogalos mstl. infrastruktūros kompleksinis sutvarkymas“ buvo kompleksiškai sutvarkyta viešoji infrastruktūra miestelio centre, įrengiant pėsčiųjų ir dviračių takus, poilsio zoną su želdynais ir suoliukais, automobilių aikšteles ir privažiavimus, turgavietę, želdinius, mažosios architektūros elementus, apšvietimą bei lietaus nuotekų tinklus. Projektui įgyvendinti buvo skirta bemaž 437 tūkst. eurų, iš kurių daugiau nei 401 tūkst. eurų – Europos Sąjungos fondų lėšos.

Tad vaikštinėjant po Baisogalą norom nenorom peršasi mintis, kad miestelis seniai praaugo pavadinimo reikšmę. Juk kaip aiškina kalbininkai, pavadinimo reikšmė – baisi vieta ar baisus pakraštys. Baisogaliečiams pavadinimas netrukdo laimingai gyventi, ir kai jiems buvo pasiūlyta keisti miestelio pavadinimą, jie nesutiko. Ir ne tik nesutiko, netgi labai pasipiktino, siūlymą įvertindami visišku absurdu.

Miestelio pasididžiavimas – išsaugotas dvaras

Pasidžiaugusi miestelio centru, pėdinu siaura gatvele link Baisogalos dvaro. Tarp parko medžių ribuliuoja tvenkiniai, iš žalumos apsupties pamažu pasirodo dvaro rūmai. „Mums pavyko išsaugoti labai daug rūmų autentiškumo, – pabrėžia prie įėjimo pasitikusi Gyvulininkystės instituto direktorė Violeta Juškienė. – Prie pagrindinio įėjimo išlikusios autentiškos grindų plytelės, parketai, durys, patalpų interjeras, puošyba, kokliniai pečiai. Rūmų išlikimui labai didelę įtaką turėjo tai, kad jie buvo perduoti institutui. Kad ir sunku, bet buvo stengiamasi išsaugoti tai, kas čia buvo sukurta.“

Gyvulininkystės institutas buvo įkurtas 1952 metais Vilniuje, o 1956 metais jis perkeltas į Baisogalos dvarą. Tačiau jau iki tol čia buvo įkurdinta ir veikė instituto  bandymų stotis.

Lydima direktorės vaikštinėju po rūmus ir negaliu atsistebėti čia dirbusių žmonių gebėjimu vertinti palikimą ir ryžtą jį saugoti. Įspūdingiausia vieta – kolonų salė. „Joje mes rengiame iškilmingus renginius, konferencijas, koncertus, į kuriuos kviečiame  miestelio gyventojus. Pasiklausyti koncertų atvyksta ir iš kitų vietovių. Dvaro valdytojai čia buvo įrengę šokių salę, – komentuoja Violeta Juškienė. – Didžiuojamės šią salę puošiančiais kraštiečio Arvydo Každailio dovanotais estampais.“

Siekdami išsaugoti dvaro istoriją, instituto darbuotojai pradėjo kurti nedidelį muziejų, kuriame pateikiama dvaro istorija.

O ji siekia gan tolimus laikus. Baisogala pirmą kartą paminėta 1539 m., karaliui Žygimantui Senajam paskelbus raštą dėl parapijos steigimo. XVII amžiuje Baisogala atiteko Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kancleriui M. Radvilai, vėliau Silvestravičiams, Poniatovskiams, Puslovskiams, Chrapovickiams. Kunigaikščio J. Poniatovskio iniciatyva Baisogaloje buvo suprojektuota ir pradėta kurti nauja dvaro sodyba, iškasti tvenkiniai, pradėtas statyti mūrinis dvaro ansamblis.1830 m. Baisogalos dvarą nupirko buvęs Napoleono armijos pulkininkas Juozapas Komaras. „Baisogalos dvaras labiausiai ir suklestėjo valdant Komarams“, – sako instituto direktorė.

Baisogala Komarams priklausė iki 1940 metų Dvarą valdė Juozapo sūnus Vladislovas (1810–1896), šio sūnus, taip pat Vladislovas (1885–1941). Jis 1940 metais buvo sovietų suimtas ir ištremtas į Karagandą, kur 1941 metais mirė.

Nors instituto muziejuje eksponuojami baldai – ne Komarų, bet atitinkantys tos šeimos gyvenimo ir dvaro valdymo laikmetį. „Baldai priklauso Lietuvos dailės muziejui. Įrengiant muziejėlį mus konsultavo ilgametis šio muziejaus direktorius, kilęs iš mūsų krašto, Romualdas Budrys.

Gyvulininkystė – dvaro tradicijų tąsa

„Ketiname muziejuje pristatyti ir mūsų instituto istoriją“, – ketinimais pasidalija Violeta Juškienė ir priduria, kad Gyvulininkystės institutas – savita dvaro veiklos tąsa.  

Paskutinysis Baisogalos dvaro savininkas Vladislovas Komaras labai sėkmingai vystė ūkines veiklas, dvaro ūkis buvo laikomas vienu pažangiausiu Lietuvoje. Jis turėjo gana gerą pieninių galvijų bandą, iš kurios sugebėdavo pasiekti didelius išmilžius. Komaras pirmasis iniciavo ir gyvulių produktyvumo kontrolę.  Baisogaloje lankydavosi daug ekskursijų, Žemės ūkio akademijos studentai čia atlikdavo praktiką.

 1922 m. priėmus Žemės reformos įstatymą, buvo nusavintos ir Komarų valdos. Baisogalos dvare V. Komarui buvo palikta tik įstatyminė žemės norma – 80 ha. Netrukus,  Žemės ūkio ministerija, atsižvelgdama į Komaro nuopelnus krašto žemės ūkiui, Baisogalos dvaro ūkį priskyrė prie pavyzdinių. Tam reikalui Baisogalos dvaro ir gretimų jo palivarkų apylinkėse buvo suformuotas stambus daugiau kaip tūkstančio hektarų žemės masyvas ir lengvatinėmis sąlygomis išnuomotas Komarui, kad ir toliau čia būtų plėtojamas veislinių gyvulių auginimas bei naudojami pažangūs agronomijos mokslo metodai. „Baisogalos dvaras buvo labai puikiai sutvarkytas, jame sumaniai organizuotos visos gamybinės veiklos ir dvaro ūkis nenusileido geriausiems to meto Europos ūkiams“, – pabrėžia direktorė.

Ir šiandien Gyvulininkystės institutas atlieką svarbų darbą plėtojant šalies gyvulininkystę. Instituto mokslininkai atlieka įvairius tyrimus, kuriais siekiama padidinti gyvulių produktyvumą, užtikrinti saugios ir sveikos gyvulininkystės produkcijos  išauginimą, vystant darnius gamybos būdus. Čia  atliekami veisimo, reprodukcijos biologijos  ir genetiniai tyrimai, gyvūnų mitybos ir gyvūnų gerovės bei gyvulininkystės poveikio aplinkai tyrimai.  Pastaruoju metu daug dėmesio skiriama tyrimams siekiant, sumažinti gyvulininkystėje susidarančias ŠESD emisijas.

Spręsdamas gyvulininkystės problemas institutas bendradarbiauja su kitų šalių analogiškomis mokslo įstaigomis, vykdo įvairius tarptautinius mokslinius projektus.

„Taip pat institutas rūpinasi nacionalinių senųjų naminių gyvūnų veislių išsaugojimu, tuo užtikrindamas Lietuvos įsipareigojimų pagal Biologinės įvairovės konvenciją vykdymą. Prie instituto įkurtas Genetinių išteklių centras koordinuoja žemės ūkio gyvūnų genetinių išteklių išsaugojimo darbus visoje Lietuvoje. Institute saugomi žemaitukų veislės žirgai. Neretai apie juos sakoma, kad jie labai užsispyrę ir nepaklusnus arkliai. Tačiau institute veikia jojimo būrelis, kurį lanko mokiniai. Konkūruose dažniausiai jojama kumelėmis ar kastruotais žirgais. Mūsų jaunieji jojikai joja eržiliukais ir puikiausiai susitvarko. Žinoma šie žirgai yra temperamentingi, turi nemažai užsispyrimo, bet kai moki su jais dirbti, visada jie paklūsta. Taip pat institute saugome šėmuosius, baltnugarius, senojo genotipo  Lietuvos žaluosius ir juodmargius galvijus, vietines „su karoliukais“ pakaklėje ir senojo genotipo Lietuvos baltąsias kiaules, taip pat vietines šiurkščiavilnes avis, vištines žąsis. Paskutiniu metu  pradėjo sparčiai nykti vietinės ožkos, todėl institute  pradėta formuoti ir  vietinių ožkų banda, – dar vieną instituto veiklos barą apžvelgia direktorė. – Labai daug kalbama apie sparčiai nykstančią biologinę įvairovę. Tačiau dažniausiai galvoje turimi laukiniai gyvūnai, nors ne mažesnis pavojus yra kilęs ir naminiams.“

Ir Baisogalos išskirtinumas

„ Parengus tarptautinį projektą, norėjome gauti finansavimą tyrimams nustatyti, kaip gyvulių fiziologinius procesus ir produktyvumą veikia žemės magnetiniai laukai. Tačiau, matyt, tyrimai šioje tematikoje yra kiek per ankstyvi. Į tai dar žiūrima tarsi į kažkokį mistinį dalyką, nors, manau, kad netolimoje ateityje tai taps mokslinių tyrimų objektu, – kalba instituto direktorė Violeta Juškienė. – Baisogaloje yra vienintelė Lietuvoje ir Europoje žemės magnetinio lauko matavimo įranga. Tokios įrangos pasaulyje yra tik penkios.“

Kaip teigia direktorė, netoli Baisogalos laukuose įrengtas magnetometras matuoja žemės magnetinio lauko svyravimus. Lietuvos mokslininkams jį padovanojo Kalifornijos širdies matematikos institutas. Tiesa, iš pradžių įrangą buvo ketinama statyti Škotijoje, bet paskui pasirinkta Baisogala. Amerikiečiams pasirinkus Baisogalą, Lietuva tapo globalinio žemės magnetinio lauko matavimo registro sistemos dalimi.

„Nežinau, kokie motyvai lėmė tokį pasirinkimą, –  sako pašnekovė ir pasidalija baisogaliečiams žinoma informacija. – Įdomu tai, kad žemės magnetinis laukas labai reaguoja į pasaulyje vykstančias didžiąsias nelaimes. Įranga tiesiog „eina iš proto“. Vadinasi, viskas susieta. Jau dabar galima stebėti, kad  magnetinio lauko svyravimai veikia žmogaus emocijas, gali sukelti ne tik infarktą, kraujagyslių ligas, bet ir smurto protrūkius. Neabejoju, kad tai veikia ir visa, kas gyva.“