Balerina Evelina Fokina: „Turbūt nenorėčiau, kad sūnūs eitų mano keliu“
Balerina ir dviejų vaikų mama Evelina Fokina netrukus išpildys savo svajonę – operetėmis garsėjančio Panevėžio muzikinio teatro scenoje įkūnys temperamentingąją Karmen. Spalio pradžioje įvyks pagal G. Bizet–R. Ščedrino „Karmen siuitą“ Marijos Simonos Šimulynaitės statomo baleto premjera. Šokėja pasakoja apie savo Karmen, kūrybinį procesą ir tai, ką pasakytų savo vaikams, jei šie nuspręstų eiti mamos pėdomis.
Choreografė ir režisierė Marija Simona Šimulynaitė apie Karmen yra pasakiusi: ją sušokti – kiekvienos balerinos svajonė. Ar ir jums taip atrodo?
Aš nuo vaikystės žavėjausi tokiais vaidmenimis, kaip Karmen, Kitri iš „Don Kichoto“, mane traukia ispaniškas, pietietiškas temperamentas. Todėl sušokti Karmen buvo mano svajonė, ir dabar ji pildosi.
Dauguma balerinų svajoja apie miegančiąją gražuolę, gulbę, kitus lyrinius personažus, o man, neaukšto ūgio šokėjai, artimesni charakteriniai vaidmenys. Niekada netroškau pasirodyti garsiose pasaulio scenose, man pakanka to, ką turiu dabar, tik noriu viską daryti kiek įmanoma geriau. Po pertraukos, pagimdžiusi du vaikus, grįžau į sceną ir dar kartą įsitikinau, kad svarbiausia man yra šokti.
Su kokiais iššūkiais teko susidurti rengiant Karmen vaidmenį?
Kuriant šį personažą labai svarbu ne tik technika, didžiausias iššūkis – emocinė vaidmens pusė. Reikia analizuoti, apmąstyti kiekvieną detalę, poelgį, suvokti, kaip mano herojė elgtųsi vienoje ar kitoje situacijoje. Daugelyje pastatymų Karmen charakteris sušvelninamas, nors iš tikrųjų ji buvo didelė manipuliatorė, naudojosi vyrais ir tikriausiai niekada nepatyrė tikros meilės.
Tai kuo jums įdomi Karmen?
Ji žavi būtybė, moka pakerėti vyrus, visada žino, kaip išsisukti iš sudėtingų situacijų.
Ar pasibaigus repeticijai Karmen išnyksta?
Stengiuosi gyvenime nesitapatinti su personažu, tačiau ieškojimai niekada nesibaigia. Kiekvieną laisvą minutę galvoju, kaip patobulinti techniką ar vaidmens charakterį. Net ir po pirmųjų spektaklių galiu ką nors pakeisti, tai nesibaigiantis procesas.
Balete „Karmen“ bus dar vienas „personažas“ – holograminės vaizdo projekcijos. Ar tai turi įtakos šokėjui ir visam kūrybiniam procesui?
Manau, kad turi. Jau esu šokusi Marijos Simonos Šimulynaitės kurtame spektaklyje „Vienatvės armija“, kuriame taip pat naudotos holograminės vaizdo projekcijos. Iš pradžių buvo keista, atrodė, kad šokame ne žiūrovams, nes mus nuo publikos skiria tinklas, esantis scenos priekyje. Reikėjo prisitaikyti, priprasti. Vėliau tai net padėdavo, nes projekcijos leidžia labiau įsijausti į vaidmenį, sukuria tam tikrą atmosferą. Tinklas suteikia saugumo jausmą, gali įsivaizduoti, kad scenoje šoki vienas, be žiūrovų. Kita vertus, ryšys su publika labai svarbus.
Ką duoda publika?
Žiūrovai suteikia energijos, stengiesi užmegzti ryšį ne tik su pirmoje, bet ir su paskutinėje eilėje sėdinčiais žiūrovais. Kartais pagauni jų žvilgsnius ir matai, kiek jie įsitraukę, ar supranta, ką tu nori pasakyti.
Kam labiausiai esate dėkinga už sėkmingai besiklostančią karjerą?
Daug kam esu dėkinga: pradedant tėvais, dėl kurių aš atsidūriau baleto mokykloje, ir baigiant vaikais, kurie domisi ir žavisi tuo, ką darau, stebi repeticijas, visko klausinėja, palaiko mane. Manau, be jų daug ko neįveikčiau. Bet turbūt labiausiai esu dėkinga Marijai Simonai Šimulynaitei ir jos vyrui Erlandui, įkūrusiems Baltijos baleto teatrą. Jame galiu atsiskleisti, išpildyti savo svajones.
Ar jūsų vaikai nori eiti tokiu pačiu keliu?
Turiu du berniukus, ketverių ir šešerių. Jie gal dar nelabai domisi šokiu, bet stebi mane, klausinėja: „Ką repetuoji? Koks čia personažas?“ Jiems viskas labai įdomu, ypač vyresniajam sūnui. Baleto kelias labai sunkus, tiek fiziškai, tiek emociškai, bet jei mano vaikai jį pasirinktų, aš juos palaikyčiau. Nors kaip mama turbūt nenorėčiau, kad jie eitų tuo keliu.
Bet jūs sekėte tėvų pėdomis.
Taip, visa mano šeima iš meno pasaulio, jie man įkvėpė meilę šokiui, menui, esu jiems už tai dėkinga. Manau, menas ugdo žmogų.
Ar tėvai nebandė atkalbėti, kai nusprendėte tapti balerina?
Nebandė. Klaipėdoje lankiau meninę gimnastiką, muzikos mokyklą, bet labiausiai norėdavau šokti, tai darydavau visur ir visada, net išgirdusi muziką Palangos Basanavičiaus gatvėje. Šokis buvo mano kraujyje nuo pat vaikystės. Tai matydami tėvai, patys iš šokių pasaulio, nusprendė, kad man reikia važiuoti į Vilnių mokytis baleto. Buvo ir sunkių momentų, kai norėdavosi viską mesti, bet tėvai visada mane palaikydavo. Dėl to ir esu čia.
Ačiū už pokalbį.
