Baltarusių laisvės siekį palaikantis režisierius Vladimiras Gurfinkelis: „Negali būti laimingas šalia nelaimingų kaimynų“

„Neįtikėtina laimė, kai gyvenimas keičia kūrybinio darbo technologiją ir kai gali dirbti su aktoriais, kurie yra liudytojai, realių įvykių dalyviai. Tai tas retas atvejis, kai realybė yra aukščiau už meną“, – sako režisierius Vladimiras Gurfinkelis. Jis vadovauja neįprastam spektakliui, kuris jau baigtas kurti ir nufilmuotas Lietuvos rusų dramos teatre. „Kvėpuojame drauge / Дыхаем разам / Дышим вместе“ kartu su Lietuvoje gyvenančiais aktoriais sukūrė Baltarusijos aktoriai ir režisieriai. Aktorių pasakojimus ir išgyvenimus sujungė rašytojas, dramaturgas Marius Ivaškevičius.

Spektaklį Lietuvos rusų dramos teatras skiria demokratijai Baltarusijoje palaikyti. Projekto mecenatas – SBA grupė, spektaklis žiūrovams bus parodytas gruodžio 21 dieną, pirmadienį, 21.30 valandą, per LRT Plius televizijos kanalą.  

Tarptautinio projekto meno vadovas Vladimiras Gurfinkelis teigia, kad svarbiausia šiame kūrybiniame procese – sąžiningas pasakojimas apie realius įvykius ir žmones Baltarusijoje. „Kai baisūs įvykiai vyksta šitaip arti, svarbiausias reikalavimas, kurio norisi laikytis, – visiškai sąžiningas pasakojimas“, – sako režisierius.

Jam pritaria ir kartu dirbęs režisierius iš Baltarusijos Aliaksandras Marčenko, teigiantis, kad šis projektas jam pačiam pirmiausia pasakoja apie žmogaus prigimtį ir tai, kaip ji pasireiškia per sukrėtimus. „Noriu papasakoti apie žmogų, nesukeldamas atmetimo reakcijos“, – sako beveik tris savaites Vilniuje, Lietuvos rusų dramos teatre, repetavęs režisierius.

Spektaklio vadovas Vladimiras Gurfinkelis atvirai pripažįsta, kad jam šįkart tekęs nemenkas iššūkis, – jo režisūros žinios, asmeninė patirtis ir supratimas apie meną tokiam darbui pasirodė visiškai nepritaikomi. „Labai nustebau, kad nesu pasirengęs tokiai  pasakojimo formai. O pasijusti nepasirengus kam nors mene – didžiulė laimė“, – šypsosi režisierius.

Jis įsitikinęs, kad kaimynas kaimynui privalo rūpėti: „Brolį mums duoda mama, o kaimyną – Dievas. Kaimynas – didžiausia likimo dovana, todėl neturėti kaimynų širdies atžvilgiu, negalima. Kiekvienas žmogus nori, kad šalia esantys būtų laimingi, bet juk negali būti laimingas šalia nelaimingų kaimynų ar gretimos šalies.“

Ir paties režisieriaus šaknys – Baltarusijoje, Gomelio apskrityje gimė Vladimiro Gurfinkelio prosenelė. Jo giminės dalyvavo atkuriant pokario Minsko architektūrą – dėdė buvo didžiulio gamybinio susivienijimo Minske vyriausiasis konstruktorius. „Taigi su Baltarusija susijusi mano asmeninė istorija, ne meninė, – sako režisierius. – Anksčiau Baltarusijoje matydavau gražius žmones, kurie vaikščiojo prislėgti. Galėjai tai pastebėti, jų  figūros bylojo. O šią vasarą internete pamačiau žmones, kurių elgesyje ir laikysenoje atsirado plastiškumo – jie jau neatsiprašinėja, teigia tokie esantys. Ir tai nuostabu! Man atrodo, kad Baltarusijoje daugybė neįtikėtinai gražių žmonių, žvelgiančių nelaimingomis akimis. Norėtųsi, kad tos akys nušvistų laime.“

Teatro scenoje režisierius Vladimiras Gurfinkelis ir dramaturgas Marius Ivaškevičius susitinka pirmą kartą. „Marius yra jautrus žmogus, socialiai jaučiantis pasaulį, nuostabus savo ambicingumu, –neabejoja režisierius. – Nesakyčiau, kad tai, ką jis rašo, yra pjesė. Rašydamas Marius atsispiria nuo medžiagos, kuri jau egzistuoja, – kartu mes mėginame struktūruoti realybę ir, siekdami būti maksimaliai sąžiningi, kiekvienas šiame darbe pritaikome savo sugebėjimus.“