Bazilijonų vienuolyno rūsių paslaptys: kaip vilniečiai gyveno ir mirė XVIII amžiuje

Vilniaus universiteto mokslininkai praskleidė šydą, koks buvo XVIII amžiuje gyvenusių vilniečių gyvenimas ir mirtis. O medžiagos apie tai jie gavo tyrinėdami kriptą su palaikais po Švč. Trejybės bažnyčia sostinės senamiestyje. Iš viso čia rasti 53 karstai su palaikais. Bent viena iš palaidotųjų tikrai buvo moteris. O kai kurie mėgo persivalgyti ir išgerti.

Kripta bažnyčioje greta pagrindinio Švč. Trejybės bažnyčios, kurioje meldžiamasi tik ukrainietiškai, altoriaus buvo atrasta 2014 metais. Manoma, kad tai gali būti XVII–XVIII a. vienuolių, įžymių parapijiečių ir bažnyčios geradarių palaikai.

Darbai nesibaigė

Tyrimo ėmėsi Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto mokslininkai, Valdovų rūmuose pristatę savo tyrimo rezultatus. Savo paskaitą jie pavadino „Atskleidžiant bazilijonų rūsių paslaptis: apie vilniečių gyvenimą ir mirtį XVIII a.“. Šiemet tai ir tapo Metų paskaita, kuriuo jau tradiciškai kalendorinius metus pabaigia Istorijos fakultetas.

Profesorius Albinas Kuncevičius teigė, kad rūsyje buvo 53 karstai, nors iš pradžių galvota, kad jų yra apie šimtas. „Mes iškėlėme karstus, bet darbai nesibaigė, nes ir ataskaita nepabaigta, ir darbai kitąmet toje kriptoje bus tęsiami“, – pristatydamas paskaitą sakė A.Kuncevičius.

Tyrimus inicijavo Kultūros paveldo departamentas ir Bazilijonų vienuolynas, šios institucijos ir finansavo tuos darbus.

Darbai, pasak A.Kuncevičiaus, nebuvo lengvi, kadangi 53 karstai buvo sumesti nedidelėje patalpoje su siauru praėjimu ir pan. Bažnyčia suteikė patalpą šalia altoriaus, leido dirbti be apribojimų, tik nebuvo dirbama mišių metu.

„Po žeme, ko gero, yra užverstų dar daugiau karstų su mumijomis. Kitąmet bus kasinėjama toliau. O vėliau galbūt bus daromi kažkokie stelažai, nes tikrai nesuversime jų vėl taip pat. Kai kurie karstai yra su užrašais“, – pasakojo profesorius.

14 karstų yra su pavardėmis

Iš 53 karstų 14 buvo su pavardėmis. Apie 30 yra neabejotinai bazilijonų, nes rasta paramanų, kas byloja tuos žmones buvus vienuoliais.

Dokt. Martynas Jakulis tarp kitų istorinių faktų apie Švč. Trejybės bažnyčią paminėjo ir tai, kad kiekvienas krikščionis norėdavo būti palaidotas bažnyčioje ar bent kuo arčiau jos sienų. Žinoma, ne kiekvienas galėdavo būti taip garbingai palaidotas ir tai priklausydavo ne nuo tikėjimo uolumo, o nuo socialinio statuso.

Rašytiniai šaltiniai, pasak M.Jakulio, atskleidžia nemažai duomenų apie šioje vietoje palaidotų asmenų mirties datą, vardą, bet tai dažniausia ne vienuoliai. Vis dėlto sužinoti daugiau apie šioje bažnyčioje palaidotus žmones, kaip jie gyveno, nuo ko mirė, kuo sirgo, iš rašytinių šaltinių nelabai pavyko. Čia jau pasitarnauja patys palaikai, nors praėjo jau daug metų, slepiantys nemažai duomenų apie tai.

Persivalgė ir aktyviai gyveno

Dokt. Justina Kozakaitė savo pasakojimą pradėjo nuo konretaus pavyzdžio apie vieną karstą – didelį, masyvų, o jame palaikai labai gerai išlikę. Teko palaikus apkamšyti, uždengti lenta, apmuturiuoti medžiaga, tik tada tam tikru kampu iškelti.

„Mūsų pagrindinis darbas susidėjo iš dviejų dalių. Pirmoji – lytis, amžius ir t.t. Antroji – įdomiausia ir sudėtingiausia. Tai to chaoso tarp gimimo ir mirties atradimas“, – sakė J.Kozakaitė.

Iš 53 karstų 50-yje buvo gerai išlikę palaidojimai, trys karstai rasti su suardytais palaidojimais – juose buvo kelių palaikų kaulai, nepavyko atskirti, kuris iš tų palaidojimų buvo pagrindinis. Taip pat dar rasti papildomai 26 mirusiųjų kūnai. penkiuose karstuose buvo visiškai mumifikuoti palaikai, dar 13-oje aptikta palaikų dalinė mumifikacija.

„Įdomesnis iš mumijų tyrimų atvejų – balzamavimas. Viename karste atsitiktinai atsivėrė kūno pilvo ertmė ir ten pasirodė pjuvenos. Iš pradžių traukiau tas pjuvenas, bet paskui, supratusi, kad tai įdomesnis atvejis, save sustabdžiau. Įkišau ranką iki krūtinės ertmės, visas kūnas buvo prikimštas tam tikrų pjuvenų. Tai leido spėti, kad po mirties šio asmens kūnas buvo balzamuotas“, – sakė J.Kozakaitė.

Neabejotinai tarp palaidotų asmenų yra viena moteris, 40-50 metų, bet daugiau J.Kozakaitė teigė nieko negalinti pasakyti, nes visi atrasti požymiai buvo senatvės palikti, niekuo neišskirtiniai.

Pagal ūgį du palaidoti asmenys buvo labai žemi, mažiausias ūgis – 1,59 m. Vidutinis vyrų ūgis yra 1,69 m, aukščiausias vyras 1,85 m.

J.Kozakaitė išskyrė kelias tendencijas. Vienas iš jų – mitybos įpročiai. Nors neretai akcentuojama, kad to meto vilniečiai jautė maisto nepriteklių. O čia kaip tik pastebėtas perteklius – valgyta mėsa, žuvies produktai, gal vartotas ir alkoholis. Taip galima pasakyti apie 9 iš visų rastų palaidojimų, o tai, anot mokslininkės, yra daug. Trys atvejai – podagros, tai siejama su daug mėsos, alkoholio vartojimu. Podagra vadinta karalių liga.

Dar vienas dalykas – aktyvus gyvenimo būdas. Spėjama, kad darbo šie žmonės nesibaidė, aktyviai gyveno. Tai gali būti susiję ir su didesne tikimybe susižaloti. „Daugiausia tai buvo vadinamosios nuovargio traumos – įskilęs sąnarys ir pan.“, – sakė J.Kozakaitė. Rasta nemažai pakitimų stuburuose.

Skandalingų traumų, kaip sako J.Kozakaitė, nerasta, esą nustatytos traumos tikrai nebuvo tokios, kurios galėjo tapti mirties priežastimi. Buvo šonkaulių lūžių, jų galėjo žmonės patirti ir dėl neatsargumo, ir dėl smurto. „Jeigu palygintume su kitais miesteliais, Vilnius išsiskiria šonkaulių lūžiais“, – teigė mokslininkė.

Rasta šilko, karstų papuošimų

Pasak restauratorės Vytautės Lukšienės, nedaug, bet rasta karstų papuošimų, šilko atplaišų, unitų šventikų aprangos detalių. Rasta ir paramanų – vadinamųjų priedų prie mantijos, stačiakampė audinio skiautė su vaizduojamų Golgotos kryžiumi, po juo sukryžiuoti kaulai.

Kita radinių dalis yra rožančiai, bet jie labai suirę, išlikę atskiri karoliukai. Dalis mediniai, kiti iš kaulo, nustatyta, kad iš stirnos kaulo. Rasta ir kryžių, kurie buvo gana masyvūs – 18-20 cm ilgio.

Tik pradėjus tyrimus, rugsėjo vidury, Kunigas Pavlo Jachimecas, Švč. Trejybės bažnyčios klebonas, teigė, kad yra aišku bent tai, jog šiuose požemiuose palaidoti tėvai bazilijonai, taip pat ir parapijiečiai, kurie prisidėjo prie šios bažnyčios statybų ir išlaikymo. „Aš labai viliuosi, kad su Dievo pagalba pavyks galbūt surasti vieno iš mūsų buvusių šventikų, Kijevo metropolito Juozapo Rutskio palaikus, kurie mums yra brangūs, nes tai gali būti būsimasis šventasis“, – spaudos konferencijoje kalbėjo bažnyčios klebonas.

Švč. Trejybės bažnyčia yra unikalus sakralinis, istorinis ir architektūros paminklas. Šios vietos istorija yra persipynusi su Trijų Vilniaus kankinių (Šv. Antano, Jono ir Eustachijaus), šventojo kankinio Makarijaus, Šv. Juozapato gyvenimais ir atmintimi – tai yra, ko gero, daugiausia šventųjų menanti vieta Lietuvoje. Dabartinė mūrinė bažnyčia funduota 1514 m. kaip padėka už pergalę prieš Maskvą Oršos mūšyje (2014 m. minėtas bažnyčios 500 metų jubiliejus). XVII a. greta bažnyčios besikūręs bazilijonų vienuolynas tapo įtakingu katalikų ir stačiatikių unijos idėjos sklaidos centru.