„Be žodžių“… Dėkojame širdimi
Visada smagu išbandyti naujas veiklas, kad galėtum pajusti naujus potyrius, vėl patirtum Kūrybos džiaugsmą ir sėkmės pojūtį.
12 moterų kiekvieną trečiadienį rinkdavosi į „Meninės saviraiškos“ mokymus, kuriuos organizavo Zarasų Meno mokyklos dailės mokytoja Petronė Sekonienė. 12 moterų – skirtingo amžiaus, dirbančios skirtingą darbą – dauguma jų vidurines mokyklas baigusios jau prieš kelis dešimtmečius – norėjo giliau susipažinti su dailės slėpiniais: ne tik savo laisvesnį laiką „paniurkdyti“ spalvotų jausmų jūroje, bet ir sugebėti praturtinti savo vidinį pasaulį spalviniais vaizdiniais. Nors daugelis apgailestavo, kad į piešimo pamokas tuo metu mokykloje buvo žiūrima „pro pirštus“, todėl trūko ne tik įgūdžių, bet ir įvairių dailės sričių elementariausių žinių.
Kai vėl sėdi į mokinio suolą, pasijunti lyg grįžtąs į praeitį. Iš suaugusiųjų lūpų ypatingai švelniai skambėdavo Mokytojos vardas. Žinios iš tikrųjų buvo dalijamos su begaline meile ir kantrybe – išbandytos skirtingos technikos: monotipija ir grotažas, grafika ir akvarelė, piešta įvairiomis priemonėmis: pieštuku, guašu, akvarele, akrilu, parkeriais; kurti peizažai ir natiurmortai, portretai ir abstrakcijos… Nors į užsiėmimus eidavome kaip į šventę: bet ne kartą buvo aplankiusios abejonės, kad nemokėsime, nesugebėsime, neįveiksime… Tačiau Mokytojos šypsena ir žodis čia darė stebuklus: net suaugusioms jis buvo labai svarbus ir reikalingas: kai baimė ir nerimas pasitraukdavo, kitomis spalvomis suspindėdavo piešiniai, paklusdavo ir teptukas…
Aišku, labiausiai gąsdino paskutinis darbas, kurį turėjome atlikti pačios pasirinkusios ir vaizdą, ir techniką. Tądien buvo puiki galimybė įsitikinti, kad kiekvienas esame Kūrėjas: skirtingi darbai byloja apie skirtingą mūsų vidinį pasaulį: skirtingą matymą ir mąstymą: vienos svajonės virto šviesiais, perregimais pienės pūkais, kitai parūpo įprasminti vaikystės pasakos tęsinį – Mažasis Princas su lape džiaugėsi esatimi, nes „Tu pasidarai atsakingas už tą, su kuriuo susibičiuliuoji“), kelios piešė abstrakcijas – tai nuostabūs kūriniai, kurių simbolius kiekvienas stebintis gali šifruoti skirtingai, kažkuriai nerūpestingai vilnijo vasaros (ne vasario) nuotaika, kad lengvai galėjai justi dvelktelėjusį aromatą, kažkas įprasmino gamtos akimirką ar džiaugėsi tobulai pavykusia interjero dalimi … Lyg netyčia vėl prisimeni Antuano de Sent-Egziuperi mintį: „Grožis juolab yra ne tikslas, o atlygis“.
Buvo jauku ir šilta nuo ryškių – širdies ir paveikslų spalvų: Petronė Sekonienė, „Meninės saviraiškos“ mokymų vadovė, komplimentus dalijo visoms 12. Pasveikinti gražios iniciatyvos atvyko ir Zarasų rajono savivaldybės meras Nikolajus Gusevas. Tačiau geriausią naujieną pranešė Zarasš Meno mokyklos direktorė Sigita Keršienė: tikimasi, kad nuo naujųjų mokslo metų Zarasų Meno mokykloje bus ir suaugusiųjų Dailės studijų programa.
Paroda, kuri vadinosi „Be žodžių“, vyko Zarasų švietimo pagalbos tarnyboje“ – čia gausiai susirinko ir kūrėjai, ir gerbėjai, Ir iš tiesų, kam tie žodžiai? Jie tiesiog nublanksta prieš džiaugsmą, šviesą ir meilę … Antuanas de Sent Egziuperi sakė: „Aš pasakysiu tik vieną paslaptį… Ji labai paprasta: matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis“. Kalbėti ir dėkoti taip pat galima širdimi. Tokia padėka dažnai yra vertingesnė už tūkstantį banalių žodžių…
